Rasputinas - šventasis ar demonas? (3-ia dalis)
110-osioms G.J. Rasputino nužudymo metinėms
Straipsnio 1-ą dalį galima perskaityti čia: https://www.ismintiesknygos.lt/naujienos/kiek-reikia-atgailauti.html
Straipsnio 2-ą dalį galima perskaityti čia: https://www.ismintiesknygos.lt/naujienos/rasputinas-sventasis-ar-demonas.html
Straipsnio 4-ą dalį galima perskaityti čia: https://www.ismintiesknygos.lt/naujienos/rasputinas-sventasis-ar-demonas-pabaiga.html
Suartėjimas su Caro šeima

1905 metais dėl caraičio Aleksejaus ligos įvyko G.J. Rasputino suartėjimas su Caro šeima. Sergant hemofilija kraujas nekreša, ir vaikas, netekdamas kraujo bei patirdamas dideles hematomas po oda, kenčia dėl skausmų, gali netgi numirti. Gydytojai negali padėti, ir Aleksandra Fiodorovna pasinaudoja kiekviena galimybe, kad palengvintų sūnaus kančias ir ji išgydytų. Taip rūmuose atsirado Grigorijus Jefimovičius, kurio maldomis ne vieną kartą buvo sustabdytas sosto paveldėtojo kraujavimas. Senolis Grigorijus caraičiui ir visai imperatoriškajai šeimai tampa Dievo pasiuntiniu, jiems padovanotu angelu sargu.
Kaip į Rasputiną žvelgė Caro šeimos nariai?
Valdovas Nikolajus II:
„4-ą valandą atvyko Grigorijus, kurį mes priėmėme mano naujame kabinete kartu su visais vaikais. Didelė paguoda buvo jį pamatyti ir išgirsti jį kalbant“
(iš dienoraščio užrašų).
Kai aš turiu rūpesčių, abejonių, nemalonumų, man pakanka penkias minutes pakalbėti su Grigorijumi, kad tuoj pat pasijusčiau tvirtesnis ir nurimęs. Jis visada moka pasakyti man tai, ką man reikia išgirsti. Ir jo žodžių poveikis trunka ištisas savaites. <...> ...jis geras, paprastas religingas Rusijos žmogus. Abejonių ir sielos nerimo minutėmis aš mėgstu su juo kalbėtis, ir po tokio pokalbio mano sieloje visada tampa lengva ir ramu“ (iš generolo V.N. Dediulino prisiminimų, tuo metų jis buvo rūmų komendantas).
Valdovė Aleksandra Fiodorovna:
„Iš tikrųjų, pranašas niekada nebūna pripažintas savo tėvynėje. O kiek mes turime priežasčių būti dėkingais, kiek jo (G.J. Rasputino) maldų buvo išgirsta... Jis gyvena dėl savo Valdovo ir Rusijos ir dėl mūsų iškenčia visus įžeidinėjimus bei pažeminimus.
Aš visiškai tikiu mūsų Draugo (taip carienė vadino G.J. Rasputiną) išmintimi, kurią jam pasiuntė Dievas, kad patartų tai kas reikalinga tau ir mūsų šaliai. Jis mato toli į priekį, ir todėl galima pasikliauti jo žodžiais“.
Didžioji Kunigaikštytė Anastasija, jauniausia Nikolajaus II dukra, būdama 8 metų:
„Mielas mano drauge! Kada mes tave pamatysime? Ania (Vyrubova) vakar man pasakė, kad tu greitai atvažiuosi. Kaip aš džiaugsiuosi. Man patinka, kai tu mums kalbi apie Dievą. Aš mėgstu klausyti apie Dievą. Man atrodo, kad Dievas yra toks geraširdis, toks geraširdis. Pasimelsk jam, kad jis padėtų mamai būti sveika.
Dažnai matau tave sapnuose. O tu matai mane sapnuose? Kada gi tu atvyksi? Kada gi tu mūsų vaikų kambaryje kalbėsi mums apie Dievą? Greičiau atvyk, aš stengiuosi būti gera, kaip tu man sakei. Jeigu visada būsi greta mūsų, tai aš visada būsiu gera.
Iki pasimatymo. Bučiuoju tave, o tu palaimink mane...“ (iš laiško G.J. Rasputinui).