„Kiek reikia atgailauti?“
Skaitytojo laiškas ir redakcijos pamąstymai minint 110-ąsias G.J. Rasputino
ir 108-ąsias Caro šeimos nužudymo metines
„Sveiki! Praėjusiais metais Rusijoje išėjo eilinis serialas, skirtas tragiškiems 20-o amžiaus pradžios įvykiams. Pradėjau žiūrėti, bet po ketvirtos serijos mečiau. Rodos ir režisierius yra žinomas, ir
aktoriai įžymūs, stengiasi, talentingai vaidina savo vaidmenis; o pagrindinį herojų vaidina aktorius, pripažintas net paties Holivudo. Ir kostiumai, ir apipavidalinimas yra geri. Bet va tik nėra pagrindinio dalyko - tiesos! Valdovas Imperatorius Nikolajus II parodytas bevalis, nedrąsus, mažai ką sprendžiantis valdovas, o apie Valdovę Aleksandrą Fiodorovną paminėta, kad ji psichiškai nenormali. O Grigorijus Rasputinas seriale - valdžios trokštantis hipnotizuotojas, kuriantis politines intrigas ir siūlantis garbingam karininkui paimti kyšį. Štai dėl to ir negalėjau daugiau žiūrėti. Bet juk kažkas tikrai peržiūrės iki pabaigos, ir vėl pakils kliedesių banga apie silpną valdovą ir piktadarį Rasputiną.
Kam tai yra reikalinga? Kieno tai politinis užsakymas? Kam visuomenėje, kurioje pradeda busti Caro šeimos žygdarbio suvokimas ir dešimtys tūkstančių žmonių pagerbia jos narių atminimą kiekvienais metais eidami Kryžiaus žygyje nuo Ganinos duobės iki Jekaterinburgo, vėl mėginti prikelti šmeižikiškas idėjas šventųjų caro šeimos kankinių atžvilgiu?
Leidybos Namai „SiriuS“ išleido kelias knygas apie Caro šeimą (knygos Lietuvoje), daugybė labai įdomios medžiagos yra patalpinta tinklapyje https://за-царя.рф/, kuri nuolatos yra publikuojama socialinių tinklų grupėse. Pirmoji knyga Caro tema - „Atgaila išgelbės Rusiją. Apie Caro šeimą“ pasirodė dar 2013 metais. Ir kiekviena nauja knyga papildydavo mano biblioteką. Taip išeina, 13 metų „Sirius“ planingai ir nuosekliai pasakoja tiesą apie Valdovą ir visą Caro šeimą, mėgindamas perteikti mums vieną pagrindinę mintį: „Žmonės, sužinokite tiesą, suvokite visą tą siaubingą melą ir šmeižtą, atgailaukite dėl baisios piktadarybės - Caro šeimos nužudymo!“

Mokslininkė muzikologė Maria Renold knygoje „Intervalai, gamos, tonai ir koncertinis tono aukštumas c = 128 Hz“ aprašė, kaip ji tyrinėjo klausytojų reakcijas į jos suderinimo sistemą, esant dažniui 440 Hz ir 432 Hz. Ji paprašė 2000 žmonių iš skirtingų šalių 20 metų laikotarpyje (!) vertinti savo pojūčius klausymo metu. Natos skambėdavo skirtinga tvarka, skirtingais instrumentais, naudojant įvairias priemones, kad klausytojas nebūtų klaidinamas dėl dažnio. 90% 20 metų trukusio eksperimento dalyvių nepaliaujamai rinkdavosi žemesnį dažnį, pažymėdami, kad ši muzika skambėjo „teisingai, harmoningai, maloniai, spindinčiai, raminančiai, darniai, labiau įtaigiai, bet kartu palikdavo laisvės pojūtį“. Komentarai dėl 440 Hz muzikos susivesdavo į tai, kad aukštesnis tonas „dirgina, nemalonus, agresyvus, sukelia stresą ir nervingumą“ [7].

















