Kas tai yra teisinga muzika? 3-ia dalis
Įžanga į temą yra čia: https://www.ismintiesknygos.lt/naujienos/muzika-pats-subtiliausias-poveikio-instrumentas.html
Straipsnio 1-ą dalį galima perskaityti čia: https://www.ismintiesknygos.lt/naujienos/kas-tai-yra-teisinga-muzika.html
Straipsnio 2-ą dalį galima perskaityti čia: https://www.ismintiesknygos.lt/naujienos/kas-tai-yra-teisinga-muzika.-2-a-dalis.html
TYRIMAI
Apžvelkime empirinius tyrimus, pašvęstus klausimui: kaip būtent žmogų veikia muzika, kuri suderinta su 432 Hz ir su 440 Hz.
Mokslininkė muzikologė Maria Renold knygoje „Intervalai, gamos, tonai ir koncertinis tono aukštumas c = 128 Hz“ aprašė, kaip ji tyrinėjo klausytojų reakcijas į jos suderinimo sistemą, esant dažniui 440 Hz ir 432 Hz. Ji paprašė 2000 žmonių iš skirtingų šalių 20 metų laikotarpyje (!) vertinti savo pojūčius klausymo metu. Natos skambėdavo skirtinga tvarka, skirtingais instrumentais, naudojant įvairias priemones, kad klausytojas nebūtų klaidinamas dėl dažnio. 90% 20 metų trukusio eksperimento dalyvių nepaliaujamai rinkdavosi žemesnį dažnį, pažymėdami, kad ši muzika skambėjo „teisingai, harmoningai, maloniai, spindinčiai, raminančiai, darniai, labiau įtaigiai, bet kartu palikdavo laisvės pojūtį“. Komentarai dėl 440 Hz muzikos susivesdavo į tai, kad aukštesnis tonas „dirgina, nemalonus, agresyvus, sukelia stresą ir nervingumą“ [7].
Žemiau pateikiame keletą konkrečių pavyzdžių iš Marijos Renold knygos:
„Nepriklausomai vienas nuo kito: pagyvenęs smuikininkas ir mokytojas, jaunas studentas ir terapeutas iš karto suprato, kad A = 432 Hz - tai tas tonas, su kuriuo jie paprastai derina savo instrumentus, kai groja savarankiškai.
Koncertuojanti altininkė, kuri iki tol naudojo įprastą derinimo dažnį, mokydama suaugusius ir vaikus dažnai pastebėdavo, kad daugelis jų paprastai kenčia nuo nervingumo ir koncentracijos stokos. Po to ji suderino visus instrumentus, įskaitant ir savo nuosavą, su c = 128 Hz („do“ nata mažojoje oktavoje - aut.) ir A = 432 Hz („lia“ nata pirmoje oktavoje - aut.). Tada didžioji dalis nervingumo išnyko, ir studentai galėjo kurti muziką su didesne harmonija“ [7].




















