Rasputinas - šventasis ar demonas? (2-a dalis)

110-osioms G.J. Rasputino nužudymo metinėms


Straipsnio 1-ą dalį galima perskaityti čia: https://www.ismintiesknygos.lt/naujienos/kiek-reikia-atgailauti.html

Straipsnio 3-ią dalį galima perskaityti čia: https://www.ismintiesknygos.lt/naujienos/rasputinas-sventasis-ar-demonas-tesinys.html

Straipsnio 4-ą dalį galima perskaityti čia: https://www.ismintiesknygos.lt/naujienos/rasputinas-sventasis-ar-demonas-pabaiga.html


Caro šeimos žūtis prasidėjo dar gerokai iki jos narių nužudymo 1918 metų liepą. Ji prasidėjo nuo Grigorijaus Rasputino - imperatoriškosios šeimos draugo ir dvasinio globėjo - persekiojimo kampanijos bei vėlesnės jo žmogžudystės; jis buvo labiausiai apšmeižtas rusų šventasis.

„Patiriu sunkius šmeižtus. Siaubas, ką jie rašo, Dieve! Duok man kantrybės ir užčiaupk priešams burnas! Arba suteik dangiškąją pagalbą, tai yra paruošk amžinąjį Tavo palaimos džiaugsmą“, - sakė Grigorijus Jefimovičius Rasputinas.

Pamėginkime apmąstyti, koks iš tikrųjų buvo G.J. Rasputinas. Iš vienos pusės, prieš mus iškyla demonizuotas ištvirkusio, pusiau mistinio valdžios trokštančio žmogaus įvaizdis, iš kitos pusės - nesavanaudiško dovanotojo, gydytojo ir aiškiaregio paveikslas. Ar gali tai būti vienas ir tas pats žmogus? Norėdami atsakyti į šį klausimą, peržvelgsime faktus, žmonių, kurie artimai bendravo su Rasputinu, prisiminimus, o taip pat peržvelgsime jo knygas „Patyrusio keliautojo gyvenimas“ ir „Mano mintys bei apmąstymai“.

Ne kaip visi

Grigorijus gimė 1869 m. sausio 9(21) d. paprastoje valstiečių šeimoje Tobolsko gubernijos, Tiumenės apskrities, Pokrovskoje kaime. Sunkus žemdirbio darbas buvo jam pažįstamas nuo vaikystės: arė arimus, dirbo vežiku, gaudė žuvį. Kaip ir visi, sukūrė šeimą, kurioje gimė trys vaikai. Tik kad jis nebuvo kaip visi.

Neįprastos Grigorijaus savybės pasireiškė dar ankstyvame amžiuje.

Savo malda berniukas padėdavo palengvinti skausmus ir pagydyti žmones bei gyvulius. Esant greta jo, nebuvo įmanoma sumeluoti. Jam padedant kaimo gyventojai surasdavo pavogtus daiktus, arklius ir karves.

Praėjus metams, žinia apie Dievo žmogų, gydovą keliautoją Grigorijų buvo perduodama iš lūpų į lūpas, ir patraukė pas jį žmonės iš visur pagalbos prašyti. Daug buvo kūniškų ir sielos ligų išgydymų - visame Sibire senolis buvo garbinamas kaip teisus žmogus. Prie tuščio šaltinio neinama.

Grigorijus galėjo numatyti sunkius išbandymus ir žmogaus mirtį. Būdamas mažas, jis galvojo tokias žinias turi visi žmonės, bet vėliau suprato, kad tokių žinių turėjimas nėra visiškai saugus, ne visiems atverdavo tai ką matydavo, daugiau tylėdavo. Bet visiškai nutilti negalėjo, nes ši dovana, kaip jis pats sakydavo, ne jo, o Dievo.

Iš Pokrovskoje kaimo gyventojų prisiminimų, Grigorijus buvo geraširdis ir gailestingas: „...jis buvo geraširdis ir geras žmogus, bet kažkiek keistuolis, ne toks kaip visi; apie žmones blogai nekalbėdavo“.


Grigorijaus Jefimovičiaus dosnumas to paties kaimo gyventojų tarpe tapo beveik legendiniu. Kažkam jis už savo pinigus pastatė namą, kažkam davė pinigų vestuvėms, kitiems davė pinigų arkliui ar karvei įsigyti, vaikams - pinigų mokslams ir vaistams, daug aukojo vietinei bažnyčiai, išskyrė nemažas lėšas bažnyčios statybai gimtajame kaime, paaukojo auksinį kryžių bei kitus daiktus. Daugelis to kaimo gyventojų, sutikdami Rasputiną, lenkdavosi, vadino jį geradariu.

Išliko paties G.J. Rasputino pasakojimai laikraščio „Naujas laikmetis“ korespondentui 1912 metais:

„Aš svajojau apie Dievą. Mano siela veržėsi į tolį. Ne kartą taip svajodamas aš verkdavau, ir pats nežinojau, iš kur tos ašaros ir kodėl jos bėga. Būdamas suaugesnis su draugais ilgai kalbėdavau apie Dievą, apie gamtą, apie paukščius. Aš tikėjau į tai kas gera ir geraširdiška, dažnai sėdėdavau su senoliais, klausydamas pasakojimų apie šventųjų gyvenimus, apie didžius žygdarbius, apie didelius darbus, apie Carą, rūstų ir gailestingą.

Taip prabėgo mano jaunystė - kažkokiuose apmąstymuose, tarsi kažkokiame sapne. Ir vėliau, kai gyvenimas prisilietė, kai prisilietė prie manęs, aš bėgau į kokį nors kampą ir slapčiomis meldžiausi. Nebuvau aš patenkintas. Ir liūdna buvo“.

„Man, to nevertam, kilo mintis pasiekti. Paėmiau, išsikasiau arklidėje į kapą panašų urvą ir ten eidavau melstis tarp dienos ir rytmečio pamaldų. Kai dieną būdavo laisvas laikas, tai aš ten patraukdavau. Ir man būdavo skanu, tai yra malonu, kad ankštoje erdvėje mintys neišsibėgioja. Tačiau piktasis priešas visokiomis baimėmis varydavo mane iš ten - gąsdindavo traškesiais, o kartais net mušdavo, bet aš nesilioviau. Taip tęsėsi kokius aštuonerius metus. Dirbau uoliai, mažai miegojau, o visgi širdyje pagalvodavau, kaip ką nors atrasti, kaip žmonės pelno išganymą...“. („Patyrusio keliautojo gyvenimas“).

Nuo jaunystės Grigorijus dažnai matydavo sapnuose Kazanės Dievo Motiną, bet negalėjo suprasti, ką ji jam sako. Siela jo kankinosi taip, kaip kankinasi sielos tų, kurie atėjo į Žemę turėdami svarbią paskirtį, tačiau vis dar negali pradėti jos vykdyti. Jis suprato, kad reikia kažką pakeisti gyvenime, atrasti savo Kelią. Ir vieną dieną, visą naktį praleidęs maldoje ant kelių priešais Kazanės paveikslą, Grigorijus išėjo klajoti“.

Klajonės, Dievo paieškos

Būdamas 23-24 metų, Grigorijus pradėjo klajones. Praėjus daugeliui metų, namo sugrįžo jau kitas žmogus. Jis nugalėjo daugelį savo aistrų: atsisakė tabako, alkoholio, mėsos, pieno produktų. O laikui bėgant įveikė ir potraukį į kūniškas aistras. Jis išsiugdė ypatingą gyvenimo būdą - maldingą ir kontempliatyvų, grindžiamą malda, pasninku ir atgaila.

Iš pradžių Grigorijus atliko paklusnumo tarnystę Verchoturjės vyrų vienuolyne. Vėliau jis aplankė daugelį šventųjų Rusijos imperijos (Kijevo Pečiorų laura, Počajivo laura, daugybė vienuolynų) ir Osmanų imperijos vietų, kuriai tuo metu priklausė Konstantinopolis, Jeruzalė, Betliejus, Patmo sala ir kitos šventovėmis garsėjančios vietos.

Keliavo pėsčiomis, būdamas kelyje daugelį mėnesių. Kartkartėmis skaitė Evangeliją, nors žinojo ją beveik mintinai. Skaitė mažai, o mąstė daug ir priėjo išvados, kad pati didžiausia vertybė pasaulyje - tai Meilė. Savo apmąstymus išdėstė knygoje „Patyrusio keliautojo gyvenimas“, kuri buvo išleista 1907 metais.

„Aš nueidavai apie 40-50 varstų per dieną ir nekreipdavau dėmesio nei į audras, nei į vėją, nei į lietų... Neretai eidavau tris dienas, užvalgydamas tik labai nedaug“.

„Vaikščiojau pakrantėmis, gamtoje atrasdamas nusiraminimą ir neretai pagalvodavau apie Patį Gelbėtoją, kaip jis vaikščiojo pakrantėmis. Gamta išmokė mane mylėti Dievą ir kalbėtis su Juo“.

„...tris metus mokiausi nešioti grandines, bet priešas mane gundė: „Tu aukščiau už kitus, neturi sau lygių“. Aš daug kovojau ir naudos jos man neatnešė, bet radau meilės grandines. Mylėjau neskirstydamas žmonių: pamatęs piligrimus iš bažnyčios, iš meilės pavaišindavau juos tuo, kuo Dievas buvo apdovanojęs. Iš jų šiek tiek išmokau, supratau koks yra žmogus, einantis paskui Viešpatį“.

„Meilė - didelis skaičius! Pranašystės baigsis ir žinios nutils, o meilė niekada“.

„O meilė yra toks lobis, kad niekas negali jo vertės nusakyti. Ji yra brangesnė už viską, ką tik Pats Viešpats yra sukūręs, bet tik mažai kas ją supranta. Nors ir supranta meilę, bet ne kaip lobį tyrą. Kas supranta šį meilės lobį, tai šis žmogus yra toks išmintingas, kad patį Saliamoną gali pamokinti. Daugelis - visi mes kalbame apie meilę, bet tik girdėjome apie ją, o patys esame toli nuo meilės. Meilė labiausiai gyvena patyrusių žmonių širdyse, o savaime ji neateina pas žmogų, kuris gyvena patogiai, ramiai ir nepatiria jokio vargo“.

„Jeigu myli, tai nieko nenužudysi - visi Dievo Įsakymai paklūsta meilei, joje didi išmintis yra didesnė nei pas patį Saliamoną“.


Knygoje „Mano mintys bei apmąstymai“ (1915 m.) G.J. Rasputinas aprašo savo įspūdžius klajojimo metu.

„Kas rytoj? Tu mūsų vedlys, Dieve. Kiek daug gyvenime erškėčiuotų kelių! Šventos vietos - gyvenimo patirtis, amžinas išminties lobynas“.

Počajivo Lauroje:

„...pamačiau ir Dievo Motiną ir apėmė mane baimė bei virpulys ir gavau tylą ir pastebėjau savyje romumą. Po kiekvienos šventos vietos pagausėja nuolankumo perlai“.

Konstantinopolyje, po asilankymo Teodoro Studito vienuolyne:

„Teodoro Studito išpažinimo celė iki šiol yra išlikusi, tamsi ir kviečianti atgailai - jis iš tikrųjų buvo Dievui pasišventęs. Viešpats dėl mūsų nuodėmių leido, kad stačiatikių buveinė būtų kaip pajuokai, tačiau stačiatiki sielos tai nepaliečia. Gali atimti viską - net ir namus, o sielos niekada... Reikia melsti Dievą, kad duotų kantrybės, o žemiškųjų dalykų netektis - tai didis žygdarbis. Už žemiškųjų gėrybių netektį atlygis yra didesnis negu tada, kai žmogus pats jas atiduoda“.

Plaukiant garlaiviu Viduržemio jūra:

„Patmos sala. Čia buvo įkalintas Jonas Teologas ir taip pat čia jis parašė Evangeliją bei Apokalipsę... ir tapome mes jo kelionės palydovais. Išplaukėme į Viduržemio jūrą, garlaivis niekur neprisišvartuoja.
Viešpatie, kiek apaštalai šiose pakrantėse įžiebė tikėjimo! Be galo daug jie padarė Kristaus mylėtojų, ir dėl to visur atsirado kankinių - ir šioje, ir anoje Viduržemio jūros pusėje, o graikai pradėjo didžiuotis savo filosofija. Viešpats supyko ir atidavė turkams visus apaštalų darbo vaisius.

Šiuo metu, kaip ir pas graikus, visi vyskupai yra išsilavinę ir laikosi pamaldumo, tačiau nėra vargdienio dvasios, o žmonės kaip tik ir eina paskui dvasios nuolankumą - minios eis paskui jį, nes pamaldumas yra aukštas dalykas, bet vargdienio dvasia yra dar aukščiau. O kodėl dabar žmonės pereina į įvairius tikėjimus? Todėl kad šventykloje nėra dvasios, o raidės yra daug - šventykla tuščia.

O šiuo metu, kai tėvas Jonas Kronštatietis tarnavo, tai šventykloje buvo vargdienio dvasia, ir tūkstančiai eidavo pas jį ieškoti dvasios nuolankumo. Ir dabar tokių yra, bet maža tokių tarnautojų; yra vyskupai, bet jie bijo, kad paprasti vienuoliai, šventesni už tuos, kurie pasaulyje susikrovė turtus ir gyveno pertekliuje, nebūtų labiau išskirti ir pagerbti...“

Jeruzalėje:

„Ką pasakyti apie tokią akimirką, kai artinausi prie Kristaus kapo. Tuomet jaučiau, kad tas Kapas yra meilės kapas, ir manyje buvo toks jausmas, jog esu pasirengęs visus priglausti ir apkabinti. Ir tokia meilė žmonėms užplūdi, kad visi žmonės atrodė šventi, nes meilė nemato žmonėse jokių trūkumų. Prie šio kapo dvasios širdimi regi visus tave mylinčius žmones, o jie, būdami savo namuose, jaučia paguodą ir džiaugsmą“.

„Labai daug protingų, o tikėjimo juose nėra, su jais labai reikia kalbėtis, bet ne apie tikėjimą, o apie meilę. Dieve, gelbėk juos. Nereikia kritikuoti ir rodyti į savo tikėjimą, koks jis yra aukštas. Pirmiausia reikia pelnyti jų palankumą, o paskui atsargiai ir nuolankiai sėti savo tikėjimo sėklas. Tačiau tam reikia metų. Reikia parodyti meilės pavyzdį ir turėti ryškią meilę, tuomet bus krikščionių, kaip pirmaisiais krikščionybės metais, ir krikščioniškoji misija bus vykdoma ne dėl pinigų, o iš geraširdiškumo“.

Kas stebina prisilietus prie šios neeilinio žmogaus asmenybės?

Stebina, kaip atkakliai, nuolatos, su visa sielos liepsna Dievo ieško paprastas valstietis, kurio gyvenimas kupinas sunkaus darbo. Iš pradžių neraštingas, neskaitęs protingų knygų, jis ieško Dievo gamtoje, stebi, daug mąsto, vėliau pėsčias keliauja į šventas vietas. Jis visas susitelkęs į Dievą. Ir savo ieškojimuose jis prieina išvados: Dievas - greta, Jis visada su mumis, Jis visada mumyse; surask Dievą ir gyvenk Jame, o visus savo darbus atlik Dievo vardu.

„Išsigelbėjimas yra per Dievą. Be Dievo ir žingsnio nežengsi. O pamatysi tu Dievą tada, kai nieko aplink save nematysi. Todėl ir yra blogis, todėl ir yra nuodėmė, nes viskas uždengia Dievą, ir tu Jo nematai. Ir kambarys, kuriame tu sėdi, ir darbas, kurį tu atlieki, ir žmonės, kurie supa tave, - visa tai uždengia nuo tavęs Dievą, nes tu gyveni ne pagal Dievą, ir mąstai ne pagal Dievą. Reiškia kažką reikia padaryti, kad pamatytum Dievą. Ką gi tu turi padaryti? Melstis. Mokytis, melstis ir kviestis Jo, ir jis išgirs. Jis greta mūsų yra“.

„Po bažnytinių pamaldų, pasimeldęs Dievui, sekmadienį ar šventadienį išeik už miesto į tyrą lauką. Eik ir eik pirmyn, kol nepamatysi už savęs juodo debesies iš fabrikų kaminų, kabantį virš Peterburgo, o priešais save - skaidrią horizonto žydrynę. Sustok tada ir pamąstyk apie save. Koks mažas ir menkas pasirodysi besąs pats sau, ir bejėgis, o visa sostinė, žvelgiant tavo dvasios žvilgsniu, pavirs į skruzdėlyną, o žmonės - į jame knibždančias skruzdėles! Ir kur tada pradings tavo puikybė, savimyla, savo valdžios, teisių, padėties visuomenėje suvokimas? Ir niekingas, ir niekam nereikalingas bei visų apleistas tu suvoksi besąs. Ir pakelsi tu savo akis į dangų ir pamatysi Dievą, ir pajusi tada visa savo širdimi, kad tik vieną Tėvą turi - Viešpatį Dievą, kad tik vienam Dievui reikalinga tavo siela, ir Jam vienam tu panorėsi tada ją atiduoti. Tik Jis vienas užtars ir padės tau. Ir tuomet tavo širdį apims palaimingas graudulys. Tai pirmas žingsnis kelyje į Dievą.
Gali toliau ir neiti, o sugrįžk atgal į pasaulį ir imkis savo ankstesnių darbų, saugodamas kaip akies vyzdį tai, ką atsinešei su savimi. Tu Dievą atsinešei su savimi, savo sieloje, palaimingą graudulį patyrei ir saugok jį, ir perleisk per jį bet kokį darbą, kokį tik bedarytum pasaulyje. Tada bet kokį protingą reikalą paversi Dievo reikalu, ir ne ŽYGDARBIAIS, BET DARBU SAVO DIEVO GARBEI IŠSIGELBĖSI. O KITAIP DARBAS SAVO GARBEI, TAVO AISTRŲ GARBEI NEIŠGELBĖS TAVĘS. TAI IR YRA TAI APIE KĄ PASAKĖ IŠGELBĖTOJAS: „DANGAUS KARALYSTĖ YRA JŪSŲ VIDUJE“. SURASK DIEVĄ IR GYVENK JAME IR SU JUO, IR NORS MINTYSE KARTKARTĖMIS ATSIPLĖŠK NUO SAVO REIKALŲ BEI UŽSIĖMIMŲ, IR VIETOJE TO, KAD VAŽINĖTUM Į SVEČIUS AR TEATRUS, VAŽINĖK Į TYRĄ LAUKĄ, PAS DIEVĄ“.

Kryptingas siekis, pastovumas, ištikimybė Dievui, meilė, Tikėjimas - visa tai yra Grigorijaus Rasputino savybės, būdingos tikram dvasiniam kariui, pavertusiam savo gyvenimą į nesavanaudiško tarnavimo bei pasiaukojimo aktą. Ši užduotis įveikiama tik stiprioms dvasioms.

Autorė sudarytoja Jelena Iljina,
padedant Žanai Novičevai

Bus daugiau...

Rengiant straipsnį buvo panaudota žemiau išvardinta medžiaga:

  1. Filmas „Kankinys už Kristų ir už carą Naujasis Grigorijus“, 10 serijų / grojaraštis. - URL: https://org.sirius-ru.net/media/films/rasputin.htm
  2. G.J. Rasputinas. Patyrusio keliautojo gyvenimas. - URL: https://omolenko.com/biblio/rasputin.htm
  3. G.J. Rasputinas. Mano mintys bei apmąstymai. - URL: https://omolenko.com/biblio/rasputin1.htm
  4. Grigorijaus Rasputino pamokymai. - URL: https://www.ruskmir.ru/poucheniya-grigoriya-rasputina/
  5. Prisiminimai ir laiškai paimti iš knygos: G.J. Rasputinas „Patyrusio keliautojo gyvenimas. Mano mintys bei apmąstymai“. - URL: nuoroda į audio knygą rusų kalba
  6. 8-as faktas. Kol buvo gyvas Grigorijus Rasputinas, šmeižikai ir suokalbininkai negalėjo sunaikinti caro ir carinės Rusijos. / Ištrauka iš knygos „Imperatorius Nikolajus II. Mitų askleidimas - 2“. - URL: nuoroda į straipsnį rusų kalba
  7. Vakarų šalių indėlis į Rusijos Imperijos sugriovimą. / Alfred Mirek. Imperatorius Nikolajus II ir stačiatikių Rusijos likimas. - M.: Dvasinis švietimas, 2011. - 408 psl. - URL: nuoroda į straipsnį rusų kalba
  8. Grigorijus Rasputinas: apmeluotas gyvenimas. Paslaptis, nuslėpta 100 metų. / T.L. Mironova. Grigorijus Rasputinas: apmeluotas gyvenimas, apmeluota mirtis. - URL: https://omolenko.com/publicistic/rasputin2.htm
  9. V. Vasilik. Kodėl buvo nužudytas Grigorijus Rasputinas? - URL: http://russdom.ru/node/12150


 


< Ankstesnis   Kitas >