Rasputinas - šventasis ar demonas? (3-ia dalis)

110-osioms G.J. Rasputino nužudymo metinėms


Straipsnio 1-ą dalį galima perskaityti čia: https://www.ismintiesknygos.lt/naujienos/kiek-reikia-atgailauti.html

Straipsnio 2-ą dalį galima perskaityti čia: https://www.ismintiesknygos.lt/naujienos/rasputinas-sventasis-ar-demonas.html

Straipsnio 4-ą dalį galima perskaityti čia: https://www.ismintiesknygos.lt/naujienos/rasputinas-sventasis-ar-demonas-pabaiga.html

Suartėjimas su Caro šeima

1905 metais dėl caraičio Aleksejaus ligos įvyko G.J. Rasputino suartėjimas su Caro šeima. Sergant hemofilija kraujas nekreša, ir vaikas, netekdamas kraujo bei patirdamas dideles hematomas po oda, kenčia dėl skausmų, gali netgi numirti. Gydytojai negali padėti, ir Aleksandra Fiodorovna pasinaudoja kiekviena galimybe, kad palengvintų sūnaus kančias ir ji išgydytų. Taip rūmuose atsirado Grigorijus Jefimovičius, kurio maldomis ne vieną kartą buvo sustabdytas sosto paveldėtojo kraujavimas. Senolis Grigorijus caraičiui ir visai imperatoriškajai šeimai tampa Dievo pasiuntiniu, jiems padovanotu angelu sargu.

Kaip į Rasputiną žvelgė Caro šeimos nariai?

Valdovas Nikolajus II:

„4-ą valandą atvyko Grigorijus, kurį mes priėmėme mano naujame kabinete kartu su visais vaikais. Didelė paguoda buvo jį pamatyti ir išgirsti jį kalbant“ (iš dienoraščio užrašų).

Kai aš turiu rūpesčių, abejonių, nemalonumų, man pakanka penkias minutes pakalbėti su Grigorijumi, kad tuoj pat pasijusčiau tvirtesnis ir nurimęs. Jis visada moka pasakyti man tai, ką man reikia išgirsti. Ir jo žodžių poveikis trunka ištisas savaites. <...> ...jis geras, paprastas religingas Rusijos žmogus. Abejonių ir sielos nerimo minutėmis aš mėgstu su juo kalbėtis, ir po tokio pokalbio mano sieloje visada tampa lengva ir ramu“ (iš generolo V.N. Dediulino prisiminimų, tuo metų jis buvo rūmų komendantas).

Valdovė Aleksandra Fiodorovna:

„Iš tikrųjų, pranašas niekada nebūna pripažintas savo tėvynėje. O kiek mes turime priežasčių būti dėkingais, kiek jo (G.J. Rasputino) maldų buvo išgirsta... Jis gyvena dėl savo Valdovo ir Rusijos ir dėl mūsų iškenčia visus įžeidinėjimus bei pažeminimus.

Aš visiškai tikiu mūsų Draugo (taip carienė vadino G.J. Rasputiną) išmintimi, kurią jam pasiuntė Dievas, kad patartų tai kas reikalinga tau ir mūsų šaliai. Jis mato toli į priekį, ir todėl galima pasikliauti jo žodžiais“.

Didžioji Kunigaikštytė Anastasija, jauniausia Nikolajaus II dukra, būdama 8 metų:

„Mielas mano drauge! Kada mes tave pamatysime? Ania (Vyrubova) vakar man pasakė, kad tu greitai atvažiuosi. Kaip aš džiaugsiuosi. Man patinka, kai tu mums kalbi apie Dievą. Aš mėgstu klausyti apie Dievą. Man atrodo, kad Dievas yra toks geraširdis, toks geraširdis. Pasimelsk jam, kad jis padėtų mamai būti sveika.

Dažnai matau tave sapnuose. O tu matai mane sapnuose? Kada gi tu atvyksi? Kada gi tu mūsų vaikų kambaryje kalbėsi mums apie Dievą? Greičiau atvyk, aš stengiuosi būti gera, kaip tu man sakei. Jeigu visada būsi greta mūsų, tai aš visada būsiu gera.

Iki pasimatymo. Bučiuoju tave, o tu palaimink mane...“ (iš laiško G.J. Rasputinui).

Didžioji Kunigaikštienė Olga Aleksandrovna, tikroji Nikolajaus II sesuo:


„Niki ir Alikai (caras ir carienė) jis (G.J. Rasputinas) visada buvo tuo, kuo jis ir buvo, - giliai religingu žmogumi, kuris turėjo gydymo dovaną.

Jis neabejotinai turėjo gebėjimą išgydyti žmones.

Kiekvienas, kas su juo susitikdavo, būdavo tikras, kad jis - Dievo žmogus.

Aš esu įsitikinusi, kad jo ištikimybė mano Broliui ir jo Sutuoktinei neturėjo jokių egoistinių sumetimų. Jis be vargo galėjo susikrauti sau turtus, bet kai jis numirė, tai viskas, ką jis turėjo, - tai Biblija, kai kurie rūbai ir keli daiktai, kuriuos jam padovanojo Imperatorienė jo asmeninėms reikmėms.

Aleksejaus kambaryje aš mačiau nuoširdų Sibiro valstiečio atsidavimą Dievui.

Visų pirma, egzistavo tūkstančiai ir tūkstančiai paprastų žmonių, kurie tvirtai tikėjo maldos galia ir išgydymo jėga, kurias turėjo šis žmogus. Antra, jį palankiai vertino ir patys hierarchai. Nei mano brolis, nei Aliks netikėjo, kad šis žmogus turėjo kažkokius neeilinius sugebėjimus. Jie matė jį kaip valstietį, kurio nuoširdus atsidavimas Dievui padarė jį Dievo įrankiu.

Rasputinas visada buvo ir išliko valstiečiu, kurio akyse Caras - Šventas Asmuo. Jis visada elgėsi pagarbiai, nors ir nemanau, kad jis kur nors būtų mokęsis gerų manierų. Jis vadino mano Brolį ir Aliks: „Tėveliu“ ir „Motinėle“. Jo retų apsilankymų rūmuose metu jis arba melsdavosi dėl Aleksejaus, arba kalbėdavo su Aliks apie religiją (iš Ian Vorreso knygos „Paskutinė Didžioji Kunigaikštienė“).

„Kai po valandą trukusio pokalbio su Šeima jis (G.J. Rasputinas) išeidavo, jis visada palikdavo Jų Didenybes linksmus, su džiugiomis viltimis sieloje... Niekas niekada negalėjo sudrumsti jų pasitikėjimo, nors visi priešiški laikraščių straipsniai jiems būdavo atnešami ir visi mėgino įrodyti, kad jis yra blogas žmogus. Atsakymas visada būdavo vienas ir tas pats: „Jo neapkenčia dėl to, kad mes jį mylime“ (A.A. Vyrubova „mano gyvenimo puslapiai“).

Fotografijoje - Anna Vyrubova ir Didžioji kunigaikštienė Anastasija.

Caro šeimos nariai mylėjo ir vertino Grigorijų Jefimovičių ne tik už jo gydymo dovaną, bet taip pat už teisumą, nuolankumą, išmintingas kalbas. Po pokalbių su juo sieloje būdavo ramiau. Vaikai jį dievino, mylėjo jį. Aleksandra Fiodorovna be galo pasitikėjo Draugu, ir ne kartą įsitikino jo įžvalgos dovana.

Rasputinas tapo ta kertine figūra, tuo dvasiniu buferiu bei sergėtoju, kuris trukdė paveikti Valdovą, realizuoti savo planus tiek vidiniams, tiek išorės Rusijos priešams. Dvasinis draugas ir Caro šeimos sergėtojas subtiliai jautė tikruosius žmonių motyvus bei jų savybes, ir ne kartą apie tai buvo perspėjęs Nikolajų II bei Aleksandrą Fiodorovną. Dėl senolio Grigorijaus įžvalgos dovanos Valdovui pavyko išvengti įstojimo į karą 1912 metais. Todėl Rusijos valstybės ir caro priešams bet kuria kaina reikėjo pašalinti Rasputiną.

Šmeižtas ir nužudymas

„Rasputino ir Caro šeimos likvidavimo“ pjesė buvo sukurpta tiesiog iki detalių.

1 dalis: šališko išankstinio nusistatymo sukūrimas, apjuodinimas - pačių purviniausių ir kvailų gandų platinimas, nepadorių atvirukų, nederamų karikatūrų ir straipsnelių laikraščiuose leidyba.; netgi antrininkų, keliančių orgijas viešose vietose (beje, kartais tuo metu, kai tikrasis G. Rasputinas būdavo savo gimtajame Pokrovsko kaime), sukūrimas. Rasputino šmeižimas kompromitavo ir Caro šeimą.

Kodėl tai vyko? Juk gyvendamas Petrograde Grigorijus Jefimovičius labai daug kam padėdavo: kiekvieną dieną jo bute būriuodavosi iki šimto lankytojų, kuriuos jis gydė, paguosdavo, duodavo patarimus, padėdavo pinigais nepasiturintiems. Jis neatsisakydavo padėti nė vienam kam to reikėjo, ar tai būtų kunigaikštis, ar amatininkas. Tačiau jo charakteris ir vidinė jėga labai stipriai disonavo su sostinės aukštuomene.

„Sunku ir bjauru kalbėti apie Petrogrado visuomenę, kuri, nepaisant karo, linksminosi ir lėbavo ištisas dienas. Restoranai ir teatrai klestėjo. Iš vienos siuvėjos prancūzės pasakojimo, nė per vieną sezoną nebuvo užsakoma tiek daug kostiumų, kaip 1915 - 1916 m. žiemą, ir nebuvo perkama tiek briliantų: karas tarsi neegzistavo", - prisiminimais dalinosi A.A. Vyrubova.

To laikmečio gyventojų neapykanta Rasputinui buvo panaši į nacionalinę psichozę, kilusią dėl to, kad nebuvo įmanoma daryti Valdovui įtakos taip, kaip to būtų norėję daugelis partijų ir atskirų asmenų, ir suvienijo pačių įvairiausių judėjimų politikus - nuo ultramonarchistų iki konstitucinių demokratų šalininkų.

Po 1905 metų spalio Manifesto paskelbimo, kuris iš esmės buvo pirmasis žingsnis nuo absoliutinės monarchijos link konstitucinių pradų (Valstybės Dūmos sukūrimas, pilietinių laisvių paskelbimas, įskaitant žodžio, sąjungų bei susivienijimų laisvių ir pan.), visos Rusijos politinės jėgos, rėmusios šį manifestą, vieningai sutarė, kad Nikolajus II yra „silpnas autokratas“, o tai reiškia, jam galima daryti įtaką, stumiant savo pačių „patriotines“ idėjas, kurios be abejonės yra geresnės už carinę politiką.

Bet ne viskas buvo taip paprasta. Pasirodė, kad vieta greta caro jau užimta kažkokio „mužiko“, kuris carui reiškė daugiau nei bet kuri partija ar lobistinė grupė.

Skleidžiant neapykantą neatsiliko ir bažnyčia. Archimandritas Feofanas, supažindinęs Caro šeimą su „Dievo žmogumi iš liaudies“, suprato, kad negali per jį daryti įtakos imperatoriui. Feofanas paskelbė Rasputinui karą, kaltindamas jį seksualiniais nuotykiais bei kitomis nuodėmėmis.

Kuo dar buvo kaltinamas Rasputinas? Tuo, kad savo amoraliu elgesiu menkina monarchijos autoritetą, kad paralyžiavo sveiką Švenčiausiojo sinodo veiklą, kad trukdo Rusijai judėti pažangos keliu, stumiant į valdžią nekompetentingus, korumpuotus ministrus bei kitus pareigūnus... Kulminacija tapo absurdiškas kaltinimas Rasputinui šnipinėjimu Vokietijos naudai!

Iš Dūmos tribūnos vis dažniau skambėjo reikalavimai pašalinti „grėsmingą senolį“. Ypač įnirtingai pasisakydavo A.I Gučkovas, III Valstybės Dūmos pirmininkas, oktiabristų partijos lyderis: „Norisi kalbėti, norisi šaukti, kad bažnyčia yra pavojuje ir valstybė pavojuje... Jūs visi žinote, kokią sunkią dramą išgyvena Rusija... Šios dramos centre - paslaptinga tragikomiška figūra, tarsi atėjusi iš anapus arba užsilikęs tamsos amžių reliktas... Jokia revoliucinė ir antibažnytinė propaganda per daugelį metų nebūtų galėjusios padaryti to, ką Rasputinas pasiekia per kelias dienas...“

Ministro pirmininko V.N. kokovcovo teigimu, 1910-1912 metais „laikraščiuose vis dažniau ir dažniau buvo pradėtas... minėti Rasputino vardas“, o į visus bandymus įkalbėti redaktorius nustoti spausdinti kaltinamuosius straipsnius būdavo vienas atsakymas: „Pašalinkite šį žmogų į Tiumenę, ir mes nustosime apie jį rašyti“.

Nemažai pastangų apjuodinti senolį dėjo laikraštis „Maskvos žinios“, vadindamos jį „erotomanu“, „bizūnu“ bei aprašinėdamos jo „nepadorius nuotykius“, ir taip formuodamas neigiamą, melagingą jo asmenybės įvaizdį, kuris vėliau tapo mito pagrindu ir visuotinės neapykantos senoliui pamatu. Kiti laikraščiai perspausdindavo pikantišką medžiagą, taip didindami savo tiražus ir, atitinkamai, pelną.

1912 metais pasirodė stačiatikių rašytojo M. Novosiolovo brošiūra su rėksmingu pavadinimu „Rasputinas ir mistinis ištvirkavimas“. Tiražas buvo konfiskuotas, bet dalis jo vis tiek pasiekė visuomenę. Šis faktas suvienijo visas politines jėgas ties reikalavimu pripažinti spaudos laisvę ir panaikinti cenzūrą. Nuo to laiko vis pasirodydavo šlykščios karikatūros apie Rasputiną ir Caro šeimą.

Visuotinę isteriją kurstė pasakojimai apie „lemtingojo senolio“, o iš tikrųjų - sufabrikuotos asmenybės, nepadorius veiksmus. 1915 metų kovą Maskvos restorane „Jar“ linksminosi Rasputino antrininkas su specialiai parinkta kompanija, kuri vaidino girtavimą, priekabiavimą prie damų, chlystų ekstazinį šokį ir užsimindavo apie Caro šeimą.

 Patvirtinimų apie antrininko egzistavimą galima rasti įvairių žmonių prisiminimuose. Štai Dono kazokų kariuomenės atamanas grafas D.M. Grabė minėjo, kad netrukus po Rasputino nužudymo jį „pakvietė pusryčių garsus kunigaikštis Andronnikovas, neva tvarkęs reikalus per Rasputiną. Netoli stalo stovėjo žmogus, kuris buvo panašus į Rasputiną kaip du vandens lašai... Žmogus pastovėjo, pastovėjo, išėjo iš kambario ir daugiau nebepasirodė“. Apie tai galima perskaityti M.V. Rodzianko, vieno iš senolio persekiotojų, knygoje „Imperijos žlugimas“. Dvaro dama J.A. Den minėjo: „Buvo prieita iki to, kad imta tvirtinti, jog Rasputinas ištvirkauja sostinėje, nors iš tikrųjų tuo metu jis buvo Sibire“.

2 dalis: G.J. Rasputino nužudymas.

1916 m. gruodžio 30-osios d. naktį Grigorijus Jefimovičius buvo klastingai ir žiauriai nužudytas kunigaikščio Felikso Jusupovo rūmuose, sąmokslininkų grupės, kurią sudarė pats F.F. Jusupovas, Valstybės Dūmos deputatas V.M. Puriškevičius, Didysis kunigaikštis Dmitrijus Pavlovičius (Imperatoriškosios šeimos narys, Aleksandro II anūkas, Nikolajaus II pusbrolis), gvardijos poručikas S.M. Suchotinas ir karo chirurgas S. Lazovertas (Puriškevičiaus žmogus, britų žvalgybos agentas).


Mėgino nunuodyti - nepavyko, mėgino nušauti - nepavyko, galų gale surišo ir nuskandino Nevos upėje. Siaubinga egzekucija!

V.M. Puriškevičius iš Dūmos tribūnos įvardino pagrindinę sąmokslininkų veiksmų priežastį: „Kol Rasputinas gyvas, mes negalime laimėti“.

F.F. Jusupovas sakė: „Aš jau seniai užsiimu okultizmu ir galiu jus patikinti, kad tokie žmonės kaip Rasputinas, turintys tokią magnetinę jėgą, pasirodo kartą per kelis šimtmečius... Niekas negali pakeisti Rasputino, todėl jo pašalinimas turės revoliucijai gerų pasekmių“.

G.J. Rasputino nužudymas buvo parengtas britų specialiųjų tarnybų iniciatyva ir joms dalyvaujant - žmogžudystės organizavimu užsiėmė britų žvalgybos agentas, karininkas Osvaldas Reineris, F.F. Jusupovo draugas, apie ką įtikinamai liudija medžiaga, kurią surinko anglų specialiųjų tarnybų darbuotojas Ričardas Kallenas knygoje „Rasputinas. Kankinimai ir jo nužudymas“. Senolio įtaka politiniams procesams Rusijoje kėlė nerimą Anglijai ir JAV. Prancūzų žvalgybos duomenimis, vien per amerikiečių bankininką Jakobą Šifą revoliucionieriai 1915-1917 metais gavo ne mažiau kaip 12 mln. dolerių ardomajai veiklai. Vėliau, savo memuaruose, Šifas gyrėsi skyręs „rusų“ revoliucionieriams „21 milijoną dolerių, kad nuverstų Rusijos carą“.

3 dalis, baigiamoji: Caro valdžios nuvertimas ir Caro šeimos nužudymas.

Viskas tai G.J. Rasputinas buvo išpranašavęs. Jis numatė savo smurtinę mirtį ir išpranašavo pasekmes: „Kol aš gyvas, viskas bus gerai, bet po mano mirties tekės kraujo upės“.

Prieš tris dienas iki savo mirties jis parašė Valdovui atsisveikinimo laišką:

„... Jeigu mane nužudys samdyti žudikai - rusų valstiečiai, mano broliai, tuomet tau, Rusijos Care, nėra ko bijoti. Lik soste ir valdyk. Ir tu, Rusijos Care, nesielvartauk dėl savo vaikų. Jie dar šimtus metų valdys Rusiją. Jeigu gi mane nužudys bajorai ir dvarininkai, ir jie pralies mano kraują, jų rankos liks suteptos mano krauju, ir dvidešimt penkerius metus jie negalės jų nusiplauti. Jie paliks Rusiją. Broliai sukils prieš brolius ir žudys vieni kitus, ir dvidešimt penkerius metus šalyje nebus dvarininkų.

Rusijos žemių Care, kai išgirsi varpų skambėjimą, pranešantį tau apie Grigorijaus mirtį, žinok: jeigu žmogžudystę įvykdė tavo giminaičiai, tai nė vienas iš tavo šeimos, t.y. tavo vaikai ir artimieji, neišgyvens nė dvejų metų. Juos nužudys rusų liaudis... broliai sukils prieš brolius ir žudys vieni kitus“.

Kaip yra žinoma, pranašystė išsipildė.

Autorė sudarytoja: Jelena Iljina,
padedant Žanai Novičevai
Atvaizdo su citata dizaino autorius: Natalja Golubeva

Bus daugiau...

Dokumentinis filmas apie
Grigorijų Jefimovičių Rasputiną (10 serijų)(rusų k.)

Filmas atskleidžia naują Grigorijaus Rasputino gyvenimo ir misijos matymą


2-a serija, 3-ia serija, 4-a serija, 5-a serija, 6-a serija, 7-a serija, 8-a serija, 9-a serija, 10-a serija

Rengiant straipsnį buvo panaudota žemiau išvardinta medžiaga:

  1. Filmas „Kankinys už Kristų ir už carą Naujasis Grigorijus“, 10 serijų / grojaraštis. - URL: https://org.sirius-ru.net/media/films/rasputin.htm
  2. G.J. Rasputinas. Patyrusio keliautojo gyvenimas. - URL: https://omolenko.com/biblio/rasputin.htm
  3. G.J. Rasputinas. Mano mintys bei apmąstymai. - URL: https://omolenko.com/biblio/rasputin1.htm
  4. Grigorijaus Rasputino pamokymai. - URL: https://www.ruskmir.ru/poucheniya-grigoriya-rasputina/
  5. Prisiminimai ir laiškai paimti iš knygos: G.J. Rasputinas „Patyrusio keliautojo gyvenimas. Mano mintys bei apmąstymai“. - URL: nuoroda į audio knygą rusų kalba
  6. 8-as faktas. Kol buvo gyvas Grigorijus Rasputinas, šmeižikai ir suokalbininkai negalėjo sunaikinti caro ir carinės Rusijos. / Ištrauka iš knygos „Imperatorius Nikolajus II. Mitų askleidimas - 2“. - URL: nuoroda į straipsnį rusų kalba
  7. Vakarų šalių indėlis į Rusijos Imperijos sugriovimą. / Alfred Mirek. Imperatorius Nikolajus II ir stačiatikių Rusijos likimas. - M.: Dvasinis švietimas, 2011. - 408 psl. - URL: nuoroda į straipsnį rusų kalba
  8. Grigorijus Rasputinas: apmeluotas gyvenimas. Paslaptis, nuslėpta 100 metų. / T.L. Mironova. Grigorijus Rasputinas: apmeluotas gyvenimas, apmeluota mirtis. - URL: https://omolenko.com/publicistic/rasputin2.htm
  9. V. Vasilik. Kodėl buvo nužudytas Grigorijus Rasputinas? - URL: http://russdom.ru/node/12150
< Ankstesnis   Kitas >