Knyga Gautama Buda

Knyga „Gautama Buda“ lietuvių kalba

iš serijos „Išminties Valdovai“

Gautama Buda.
Išminties Valdovai / T.N. Mikušina
VšĮ „Siriaus centras“, 2025. - 286 psl. - (Serija „Išminties Valdovai“).
ISBN 978-609-8228-15-1

Knygų serijoje „Išminties Valdovai“ leidžiami įvairių Mokytojų, labiausiai žinomų šiuolaikinei žmonijai, Laiškų rinkiniai. Šie Laiškai perduoti per Pasiuntinį T.N. Mikušiną, kuri dirba vedama Išminties Valdovų nuo 2004 metų. Pasitelkdama ypatingą metodiką T.N. Mikušina priima Laiškus iš daugiau nei 50-ies Šviesos Esybių.
Knygoje yra rinktiniai Gautamos Budos Laiškai. Juose duodama daugybė Mokymų. Štai kai kurie iš jų:

• apie sąmonės keitimą,
• apie esamą padėtį Žemėje,
• apie tarpusavio ryšį tarp kataklizmų, socialinių konfliktų, karų ir žmonijos sąmonės lygio,
• apie Bendruomenę,
• apie laimę,
• apie konfliktų įveikimą,
• apie atpažinimą,
• apie Budos sąmonę.

Gautama Buda
Didingasis Išminčius iš Indijos. Budizmo įkūrėjas

Buda – tai ne vardas. Iš sanskrito kalbos jis verčiamas kaip prabudęs, pasiekęs nušvitimą. Budizme jis reiškia aukštą dvasinio tobulumo lygį – sąmonės būseną to, kuris pažino Tiesą ir įvaldė aukščiausią Išmintį.

Budistų kosmologijoje kalbama apie didelį skaičių tokių Esybių, ir Gautama Buda (kai kuriuose šaltiniuose – Gotama) yra viena iš grandžių Budų eilėje, prasidedančioje tolimoje praeityje ir nusitęsiančioje į tolimą ateitį.

J. P. Blavatskaja „Slaptojoje Doktrinoje“ minėdama „Trisdešimt penkių Išlaisvinančių Budų pasisakymai“ manuskriptą, apie Budas rašo:
„Šios Asmenybės, nors jos šiaurės budistų religijose vadinamos Budomis, tokiu pačiu pagrindu gali būti vadinamos Riši, Avatarais ir t. t., nes jos yra „Budos, buvusios prieš Šakjamunį“ tik šiauriniams Etikos, kurios mokė Gautama, pasekėjams. Šie didieji Mahatmos, arba Budos, yra bendras viso pasaulio turtas; jie yra istoriniai Išminčiai – bent jau visiems okultistams, tikintiems tokia Išminčių Hierarchija, ir kuriems jos egzistavimas buvo įrodytas nušvitusiais šios Brolijos nariais. Jie išrinkti iš vienos devyniasdešimt septynių Budų grupės ir iš penkiasdešimt trijų kitos“.

Toliau išnašoje:
„Gautama Buda, pavadintas Šakja T’ub-pa, yra dvidešimt septintas iš paskutinės grupės, nes dauguma šių Budų priklauso Dieviškosioms Dinastijoms, mokiusioms žmoniją“.

Po savo nušvitimo karalaitis Sidharta Gautama pradėjo vadintis Buda Šakjamuniu, tai yra „prabudusiu Išminčiumi iš karališkosios Šakja giminės“. Gautama Buda išpranašavo po jo ateisiančio kito Budos Maitrėjos pasirodymą „praėjus penkiems tūkstančiams metų po jo mirties“ – taip paaiškinama J. P. Blavatskajos Teosofijos žodyne.

Pasidomėkime žymiausio Indijos Išminčiaus, budizmo įkūrėjo Gautamos Budos gyvenimo istorija ir mokymo esme.

Gimimo vieta ir laikas. Šeima. Legendos

Gimimo vieta – Indijos šiaurė, Himalajų karalystė Nepalas su sostine Kapilavastu. Gimimo laikas: rasta urna su Budos pelenais ir datomis ant jos: 621–543 m. pr. m.e., kurios liudija, kad Buda gyveno 78 metus. Žodiniai padavimai kalba apie tai, kad jis gyveno 100 metų, o 78 mokytojavo. Gautama gimė pirmosiomis gegužės dienomis, per pilnatį. Jo tėvai kilę iš karališkos Šakja giminės: tėvas Šudhodana ir motina Maja. Pilnas karalaičio vardas: Gautama (pergalingasis) Šakjamuni (Šakja arba Sakja – giminės vardas, muni – galingasis atjautoje, vienumoje ir bežadėje tyloje) princas Kapilavastu Sidharta (įvykdęs savo paskirtį). <…>

Budos, kaip ir kitų Didingųjų Išminčių, vardas apsuptas legendomis. Viena legenda byloja apie tai, kad Buda savo motina pasirinko Mają kaip tyriausią iš moterų ir įėjo į jos kūną nuostabaus balto dramblio pavidalu. Baltojo dramblio atvaizdas Indijos padavimuose – dieviškojo Avataro Višnaus (Avataras – Dieviškasis Įsikūnijimas) gimimo simbolis. Kita legenda byloja apie tai, kaip didysis Riši Atiša, atsiskyrėlis, gyvenęs Himalajuose, atėjo pasveikinti naujagimį Bodhisatvą (Dangiškojo Budos Sūnų). Pagal to laikmečio papročius, penktą dieną po Bodhisatvos gimimo 108 išminčiai-braminai susirinko karaliaus rūmuose suteikti karalaičiui vardą ir išpranašauti jo likimą. Labiausiai mokyti iš jų išpranašavo, kad karalaitis atsiskirs nuo pasaulio, pamatęs keturis ženklus – senį, ligonį, numirusįjį ir atsiskyrėlį, ir kad jis laukui bėgant taps Buda.

Princas Sidharta buvo auklėjamas kaip sosto paveldėtojas. Jis naudojosi visais džiaugsmais, kuriuos teikia grožis, sveikata, valdžia, turtai. Pasiekęs vyro amžių vedė nuostabią merginą. Jis buvo visaip saugomas nuo nelaimių ir kančių. Keturi išpranašauti susitikimai supažindino jį su žmogiškosiomis kančiomis ir privertė pakeisti likimą. Pajutęs neįveikiamą norą atrasti žmogiškųjų kančių priežastį, jis nusprendė palikti rūmus, tėvus, mylimą žmoną, naujagimį sūnų.

Pagrindinės gyvenimo gairės

Būdamas 24 metų (kitais duomenimis – 29 metų) princas paliko rūmus ir išėjo klajoti po pasaulį. Jis ėjo tyriausio gyvenimo, gilaus mąstymo, milžiniškos proto įtampos keliu. Tuo metu Indijoje daugelį jaudino dvasinės paieškos. Šimtai žmonių, senų ir jaunų, palikdavo savo namus siekdami dvasinio nušvitimo ir tapdavo atsiskyrėliais ieškodami išminčių, kurie padėtų jiems surasti tikrąjį gyvenimą. Tarp atsiskyrėlių karalaitis rado patyrusių mokytojų. Jie supažindino jį su filosofiniais mokymais, kontempliacijos ir savo kūno valdymo metodais, tačiau nė pas vieną iš jų jis nerado aukščiausios tiesos, dovanojančios išsivadavimą iš kančių. Keletą metų jis gyveno kaip asketas, klajodamas po miškus, vaikščiodamas nuo vieno kaimo prie kito, maitindamasis išmalda. Tai buvo rūsčios askezės metai. Norėdamas pasiekti nušvitimą ir surasti Aukščiausią Tiesą, jis imdavosi pačių sunkiausių išbandymų. Jis nesisaugojo kaitrios saulės, lietaus, vabzdžių. Atsisakydavo net minimalaus maisto kiekio, kol neteko sąmonės. Savo patirtimi įsitikinęs, kad asketizmas neturi jokios vertės, Gautama įvardino jį kaip klaidingą kelią, tuo sukeldamas asketų priešiškumą.

Panašiai kaip ir kitus didingus pasišventėlius, Budą, pagal padavimą, baisiai gundė demonų kunigaikštis, blogio dvasia Mara, kuris stengėsi sunaikinti jo pastangas. Legionai piktų genijų šnabždėdavo Sidhartai abejonių žodžius. Asketą supo baisios pamėklės. Užburianti Apsarų, Maros dukterų minia, bandė įkalinti Gautamą geidulingais judesiais ir pažadais. Pats demonų valdovas žadėjo Budai visas žemės karalystes ir jų šlovę, jeigu jis atsisakys išminties ieškojimo. Nugalėjęs pagundas Sakja-Muni pasiekė aukščiausią išmintį, pasiekė nušvitimą. Bodhi-Gajoje, šventoje giraitėje ant upės kranto, vietovėje, vadinamoje Uruvela, įvyko taip ilgai jo siektas Aukščiausias Praregėjimas. Būdamas 29 metų jis įgijo tobulas Žinias ir Tikrąją Išmintį, tapo Buda. Mintis tapo tyra ir veržėsi į darbą, kurį jis privalėjo atlikti.

Budistų padavimuose taip pat kalbama apie Mokytojo keliones už Indijos ribų – į Tibetą, Hotaną, į Altąjų. Senieji padavimai byloja apie didingą slaptą Budos kelionę Azijos keliais, apie Baltojo kalno (Beluchos) aplankymą Altajuje. Slaptose knygose yra duomenų, kad iki pamokslo Benarese Buda išminties paslapčių siekė Himalajų Buveinėje.

Savo pirmą garsųjį pamokslą apie pirminius jo mokymo pagrindus Buda pasakė parke netoli Benareso. Netrukus aplink jį susikūrė bendruomenė, kuri greitai augo. Į bendruomenę būdavo priimami visi – neatsižvelgiant į kastas, lytį ar turtinę padėtį. Įėjimas ir išėjimas buvo laisvi. Ateinantysis tik išreikšdavo pasirengimą tarnauti Budos mokymui. Jeigu išėjusysis sugrįždavo, jam būdavo užduodamas tik vienas klausimas: „Ar neneigi?“ Išvydamas neigimą, mokymas nieko nepavergdavo. Taisyklių buvo nedaug, jos buvo skirtos mokinių savarankiškumo apsaugojimui. Buda siekė, kad gyvenimas bendruomenėje būtų džiaugsmingas. Mokymas prasidėdavo širdies ir sąmonės apvalymu nuo prietarų bei blogų savybių. Iš mokinių buvo reikalaujama dorovinio tyrumo ir asmeninės nuosavybės atsisakymo. „Nuosavybės jausmas matuojamas ne daiktais, bet mintimis. Galima turėti daiktų ir nebūti savininku“. Buda patardavo turėti mažiau daiktų, kad nereikėtų jiems skirti daug laiko.

Į bendruomenę būdavo ateinama ir šeimomis. Būtina sąlyga buvo turėti vieną žmoną ir būti jai ištikimu. Buda stengėsi vengti draudimų. Nebuvo draudžiama norintiems valgyti mėsą. Buvo uždrausti svaigalai.

Buda prisakė susilaikyti nuo visko, kas negatyvu ir prisidėti prie visko, kas nuostabu ir gražu. „Aš mokau, Sinha, tokių veiksmų atlikimo, kurie yra teisingi poelgiuose, žodžiuose ir mintyse; aš mokau pasireikšti toms sielos būsenoms, kurios yra teisingos ir neneša blogio“. Jo tikslas buvo mokinių sielų augimas ir vystymasis. Buda stengėsi, kad mokiniai susidraugautų, stengėsi sukurti mokiniams geriausias sąlygas aukščiausių žinių pasiekimui. Kai, atsisakydamas nuo visko kas asmeniška, mokinys išmokdavo suvaldyti savo jausmus, Mokytojas jam skirdavo užduotį ir leisdavo gilinti žinias. Buda siekė išauklėti bendros gerovės darbininkus, naujos sąmonės kūrėjus ir bendruomeniškumo skelbėjus, pasirengusius nešti Naują Mokymą. Jis siuntė juos į gyvenimą kaip mokytojus ir naujų bendruomenių įkūrėjus.

45 metus Buda mokė ir kūrė bendruomenes Gango slėnyje, netoli nuo Benareso. Padavimas byloja kaip Gautama aplankė gimtąjį miestą, apie pasimatymą su tėvu, su žmona, apie jo brolio ir sūnaus atvertimą į naują Mokymą, taip pat apie daugelį naujų karalių ir paprastų mirtingųjų, turtingų ir bedalių atsivertimą.

80-ies metų Buda pasiekė Nirvaną, todėl į jį buvo žiūrima kaip į mirusį gyvųjų pasauliui.

Vidinis Budos paveikslas

„Niekada nėra buvę tokios didžiulės religinės reformos, kuri pradžioje nebūtų buvusi tyra. Pirmieji Budos pasekėjai, kaip ir Jėzaus mokiniai, visi buvo aukščiausio dorovingumo žmonės“ (Atskleistoji Izidė. 2 t, 282 psl.).

„Aš neabejodamas sakau, – savo ruožtu pastebi Bartelemi Sent Iler, – kad išskyrus vienintelį Jėzų, religijų įkūrėjų tarpe nėra tyresnės ir labiau jaudinančios figūros, nei Buda. Jo gyvenimas nepriekaištingas. Jo pastovus heroizmas prilygsta jo įsitikinimui… Jis pats yra tobulas pavyzdys tų dorybių, kurias jis skelbia: jo savęs atsižadėjimas, jo gailestingumas, jo nekintantis geraširdiškumas neapleidžia jo nė akimirkai… ir kai jis miršta ant savo mokinių rankų, jis miršta išminčiaus, kuris dorai gyveno visą savo gyvenimą, ramybėje“ (Atskleistoji Izidė.2 t., 291 psl.).

Mokymas

Pagrindinė budizmo mintis: Kosmose viskas siekia nuolatos atsinaujinti. Nėra nekintančios sielos, ji nuolatos kinta. Viskas Kosmose paklūsta Priežasties Įstatymui: nei žmonės, nei Dievai neturi išimčių šiame universaliame įstatyme. Esybė, kurianti priežastis, turi atsakyti už jas šiame ar kitame gyvenime, kurį ji gaus pagal savo karmą: geras ar piktas mintis bei darbus. „Aš nemokau nieko kito, tik Karmos Įstatymo“. Buda mokė, kad nėra savarankiško „Aš“, atskirto nuo gyvenimo. O kadangi nėra atskiro „Aš“, tai negalima sakyti, kad kažkas priklauso man. Vienybės įstatymo Kosmose suvokimas pakerta nuosavybės sąvoką. Gautama Buda davė pasauliui Gyvenimo Mokymą, kuris buvo skirtas išmokyti žmones naudotis Didžiosiomis Tiesomis kasdieniame gyvenime. Jis mokė gyvenimo etikos.

Buda tvirtino, kad visų žmonijos kančių ir nelaimių šaltinis yra sąmonės tamsa, norai ir geismai. Neišmanymas – didžiausias blogis ir nusikaltimas. Jis atskleidė, kad išsilaisvinimo iš kančių kelias glūdi sąmonės nušvitime, laipsniškame savęs tobulinime. Atradęs kelią į šią Tiesą, Buda suskirstė jį į aštuonias teisingas pakopas: atpažinimas, paremtas Priežastingumo Įstatymo žinojimu, mąstymas, kalba, veikimas, gyvenimas, darbas, budrumas ir savidisciplina, susitelkimas. Kilnus aštuonių pakopų Kelias – tai jausmų harmonizavimo ir Archato tobulumų: atjautos, dorovingumo, kantrybės, drąsos, susitelkimo ir išminties pasiekimo kelias.

Savęs pažinimo kelyje žmogaus tyko 10 kliūčių, arba pančių: asmenybės iliuzija, abejonės, prietarai, kūniški geismai, neapykanta, prisirišimas prie Žemės, malonumų ir nusiraminimo troškimas, išdidumas, pasitenkinimas savimi, neišmanymas. Tik sutraukius visus šiuos pančius, galima įgyti aukščiausias žinias ir pasiekti išsilaisvinimą – Nirvaną. Nepakanka tik pripažinti mokymą. Juo reikia vadovautis gyvenime. Viskas pasiekiama tik asmeninėmis pastangomis, žmogaus rankomis ir kojomis. „Nemirtingumas gali būti pasiektas tik nuolatiniais gerais darbais; ir tobulumas pasiekiamas tik per atjautą ir gailestingumą“.

Daryti gera ir plėsti pažinimą turint tik vieną tikslą – pasiekti nemirtingumą, tai neturi nieko bendro su Kilniu Keliu. Nirvana – tai nesavanaudiškumo simbolis. „Gyvenimas turi būti praeitas be minties apie bet kokį atlygį bei pasiekimus, ir toks gyvenimas yra pats didingiausias iš visų“. Kilnaus Kelio pagrindas – dorovinis tyrumas. Pasiekti aukščiausią tikslą – Nirvaną, galima einant gėrio keliu.

Religiniuose budizmo traktatuose („Pratimokša Sutra“ ir kt.) yra pateikta „dešimt įsakų: 1. Tu neturi žudyti jokios gyvos būtybės. 2. Tu neturi vogti. 3. Tu neturi paleistuvauti. 4. Tu neturi meluoti. 5. Tu neturi atskleisti kitų paslapčių. 6. Tu neturi trokšti savo priešų mirties. 7. Tu neturi geisti kitų turtų. 8. Tu neturi tarti įžeidžių žodžių ir keiksmų. 9. Tu neturi gyventi prabangoje (miegoti minkštuose guoliuose arba būti tingiu). 10. Tu neturi priimti aukso ir sidabro“ (Atskleistoji Izidė.2 t., 136 psl.).

Buda mokė pažinti Gamtos ir savo sielos Dėsnius, nesusikaustyti pačiam grandinėmis, matyti kančių priežastis ir mokėti ištaisyti jas gėrį kuriančiais veiksmais, savarankiškai pažinti Tiesą, gerbti savo tikėjimą ir neniekinti kitų, neneigti, dalintis žiniomis su kitais. Jis mokė minčių ir veiksmų bebaimiškumo. „Visų aukščiausia – mintis“. „Viskas įvykdoma mintimi“. Ji kuria ir gėrį, ir blogį. Jis mokė suderinti priešingybes.

Buda mokė, kad dėstyti mokymą reikėtų tautos kalba, naudojant palyginimus, žinomas istorijas ir padavimus. Jo kalbėjimas įtikindavo savo paprastumo ir suprantamumo jėga.

Budos Mokyme nėra jokios prievartos. „Jis veda kitus netaikydamas prievartos“. „Jis vadinamas kilniu, jeigu jis nenaudoja prievartos jokios gyvos būtybės atžvilgiu“.

Buda atmeta asmeninį garbinimą. „Mokymas gelbsti ne todėl, kad jį duoda Buda, o todėl, kad jis yra išsilaisvinimas“. Pagrindinis Mokymo principas – ieškok tiesos pats. Netikėk tik dėl to, kad tiki kiti. Tyrinėk. Todėl buvo sveikintini klausimai, laisvas aptarimas to, kas buvo dėstoma. Tiesa – tai laisvė.

Buda skatino savo mokinius nukreipti žvilgsnius į ateitį, prisakęs savo mokiniams garbinti jį mažiau, nei tą Mokytoją, kuris ateis ateityje. Istorijoje nėra kito tokio savęs atsižadėjimo pavyzdžio. „Aš nesu pirmasis Buda, kuris atėjo į Žemę, taip pat nebūsiu ir paskutinis. Reikiamu metu į pasaulį ateis kitas Buda, Sakralus, aukščiausio nušvitimo, apdovanotas išmintimi, laimingas, talpinantis visą Visatą, neprilygstamas tautų Vedlys... Jis paskelbs teisų gyvenimą, tobulą ir tyrą, kurį dabar skelbiu ir aš... Jo vardas bus „Maitrėja“.

Misija

Didysis Mokytojas apibendrino visų iki jo buvusių Bendro gėrio Mokytojų įsakus. Jis vėl atvėrė žmonėms „Vedas“. <...> Jis įtvirtino Pasaulinės Bendruomenės idėją kaip pasaulinį tautų bendradarbiavimą: niekas neegzistuoja už bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos ribų. Jis pirmasis prakalbo apie žmonių lygybę, pasisakė prieš kastas. Jis pirmasis religijų istorijoje mokymus įgyvendino darbais. Jo Mokymo gyvybingumą patvirtina įtikinami faktai. Budizmas nepadarė sau gėdos, nešdamas tikėjimą ugnimi ir kalaviju, ir per 27 amžius patyrė mažiau iškraipymų nei kitos religijos.

„Šalia paslaptingos Uruvelos (teisingiau – Uruvilvos, ant Nairnagaros upės, šalia dabartinio Bodh Gaya šiaurės-rytų Indijoje, kranto; čia pagal padavimą, Buda pasiekė nušvitimą) Buda priartėja prie paprasčiausios visų sankaupų išraiškos. Ir ant Nairnagaros kranto nušvinta ryžtu pasakyti žodžius apie bendruomenę, apie atsisakymą nuo asmeninės nuosavybės, apie darbo bendrai gerovei reikšmę ir apie pažinimo prasmę. Sukurti mokslinį požiūrį į religiją buvo tikras žygdarbis. Atskleisti žynių ir brahmanų savanaudiškumą buvo aukščiausio bebaimiškumo išraiška. Apreikšti tikruosius žmogiškųjų jėgų svertus buvo negirdėtai sunku. Karaliui ateiti galingo vargšo pavidalu buvo neapsakomai nuostabu.

Žmonijos evoliucijos suvokime bendruomenininko Budos paveikslas neginčytinai užima puikią vietą“ (N. Rerichas. Altajus – Himalajai, 68 psl.).

„Didi Budos Individualybė, Jo Ugninis Ego, apvilktas Liucidos medžiaga [ploniausia, bet vis tik nepermatoma šviečianti medžiaga], dabar yra sferose, supančiose mūsų planetą. Dėl grėsmingos Armagedono valandos, sferose, nelabai nutolusiose nuo Žemės, galima sutikti daugelį Ugninių Gyventojų, nes ugningų energijų priartėjimas daro tokį suartėjimą įmanomu. Iš to jūs galite suprasti, kokie grėsmingi yra laikai, kuriais mes gyvename ir kokios Jėgos dalyvauja mūsų planetos gelbėjime“ (Laiškai J. Rerich. 1 t., 447 psl.).

***

XXI amžiuje per T. N. Mikušiną Gautama Buda perdavė tris dešimtis Laiškų, kuriuose suprantama kalba pateikia naują (bet kartu ir seną kaip pasaulis) Mokymą: Mokymą apie laimę, Mokymą apie atpažinimą, Mokymą apie Budos sąmonę, Mokymą apie konfliktų įveikimą, Mokymą apie Bendruomenę ir kitus.

Pateiksime kai kuriuos Budos pasisakymus:
- Iš Mokymo apie konfliktų įveikimą: „Jums nėra būtinybės ginti savo įsitikinimus pasitelkiant jėgą. Laikas pereiti į kitą sąmonės lygį, kai kiekvienas visuomenės narys bet kurį konfliktą gali išspręsti dirbdamas vidinį darbą su savimi“;
– Iš Mokymo apie Budos sąmonę: „Budos sąmonės lygis leidžia jums pakilti savo sąmonėje į tą lygį, kai jums neturi reikšmės nei nacionaliniai, nei turtiniai, nei politiniai, nei religiniai skirtumai. Todėl, kad jūs pakylate virš bet kurių žmogiškosios sąmonės sukurtų suskirstymų ir sugebate pamatyti tik Vienybę už visos gyvenimo įvairovės“.
– Iš Mokymo apie laimę: „Laimė – tai paprasčiausiai jūsų proto būsena“. „…kai jūs išmoksite džiaugtis kitų pasiekimais, tai tada jūs kartu atversite sau galimybę irgi pasiekti sėkmę“. „…tikroji laimė yra tai, kad jūs galite pasiaukoti dėl visų gyvų būtybių gerovės… Ir jūs neiškeisite šios savo būsenos į jokius pasaulio turtus.“

Kaip matome, šiuolaikiniame etape Budos Mokymas išlaiko vis tas pačias tiesas. O jos kaip ir anksčiau yra aktualios.

Siekdamas dorovingumo, kiekvienas žmogus gali pasiekti nušvitimą, t. y. tapti Buda.