Heliakinis Sirijaus patekėjimas liepos 23 d.

Aš jau keletą metų atlieku ritualą, skirtą 23-iai dienai. „Liepsnos Sergėtojai“ (Liepsnos Sergėtojų Brolija buvo įsteigta Sen Žermeno per Pasiuntinį Marką Profetą) šią dieną pašvęsdavo Sirijui (Liepsnos Sergėtojams 23 diena būdavo Sūrjos iš Didžiosios Centrinės Saulės, kuria fiziniame plane mūsų visatos dalyje yra žvaigždė Sirijus, diena). Aš norėjau suprasti, kodėl būtent 23-ioji diena pašvenčiama Sirijui ir kodėl būtent Sirijui yra skiriamas dėmesys. Ir štai ką aš sužinojau.

Mokslininkai jau seniai žinojo apie vieną afrikiečių gentį Timbuktu (Mali) rajone, vadinamą dogonais. Ši gentis saugojo informaciją, kurios pagal visus šiuolaikinės pasaulėžiūros standartus jie paprasčiausiai negalėjo turėti. Informacija sugriauna visus mūsų įsivaizdavimus apie mus, kaip apie vieninteles protingas būtybes Visatoje.



Dogonų šalyje yra ola, nueinanti gylyn, į kalnus, ir šioje oloje yra piešiniai ant sienų, kuriems daugiau nei 700 metų. Kalba eina apie Sirijų, ryškiausią žvaigždę danguje, kuri vadinama „Sirijus A“. Jeigu pažvelgtume į Oriono juostą (tai trys žvaigždės, išsirikiavusios vienoje eilėje) ir pratęstume liniją žemyn į kairę, tai galime pamatyti ryškią žvaigždę, kuri yra Sirijus A. (Jeigu pažvelgtume virš Oriono juostos maždaug dvigubu atstumu, tai būtų matomos Plejadės). Informacija dogonų oloje nedviprasmiškai nurodo į kitą žvaigždę, besisukančią apie Sirijų. Dogonai labai konkrečiai apibūdina šią žvaigždę. Jie sako, kad ji labai maža ir sudaryta iš to, kas yra vadinama „sunkiausia medžiaga Visatoje“ (tai yra arti tiesos, bet nėra visiškai tikslu). Ir dar jie kalba, kad mažoji žvaigždė apsuka ratą aplink Sirijų per periodą, kuris yra „artimas penkiasdešimčiai metų“. Astronomai sugebėjo nustatyti Sirijaus B, baltojo nykštuko, egzistavimą 1862 metais, ir tik prieš 20 metų jie sugebėjo patvirtinti kitą informaciją. Mokslininkai patikrino, kiek sveria baltasis nykštukas „Sirijus B“. Naujausi duomenys patvirtina, kad jo 1 kubinis colis sveria 1,5 milijonų tonų! Jeigu atidėsime į šalį juodąsias skyles, tai iš tikrųjų panašu į sunkiausią medžiagą Visatoje. Be to, kai mokslininkai patikrino Sirijaus B apsisukimo periodą aplink Sirijų A, tai aptiko, kad jis yra 50,1 metai. Kokiu gi būdu pirmykštė gentis gavo tokią detalią informaciją apie žvaigždę, kurios parametrus pavyko išmatuoti tik 20-ame amžiuje?

Yra dar vienas dalykas, apie kurį žinojo dogonai. Tai mažas piešinys ant sienos, bet mokslininkai nežinojo kas tai yra... iki tol, kol kompiuteriu nebuvo apskaičiuotos Sirijaus A ir Sirijaus B orbitos. Schema dogonų oloje (tai matymo kampas iš Žemės) yra identiška Sirijaus B sukimosi aplink Sirijaus A modeliui tam tikram laiko periodui: nuo 1912 iki 1990 metų... Ši schema, turinti ryšį su mūsų laikmečiu, buvo perduota dogonams mažiausiai prieš 700 metų!

Afrikoje, kur gyvena dogonai, Sirijaus žvaigždė pasislepia už horizonto ir nėra matoma kelis mėnesius, o po to liepos 23 d. rytą atsiranda spindinti, rubiniškai raudonos spalvos, tiesiai virš horizonto ir beveik tiksliai rytuose. Po šešiasdešimties sekundžių pateka saulė. Todėl Sirijų galima stebėti tik akimirksnį, po to jis nebėra matomas. Tai yra taip vadinamas heliakinis Sirijaus patekėjimas (rytinės aušros spinduliuose), kuris buvo labai svarbiu momentu didžiajai senojo pasaulio daliai, ne tik dogonams ir Egiptui. Tai momentas, kai Sirijus, Saulė ir Žemė išsirikiuoja į vieną tiesią liniją kosmose. Egipte beveik visos šventyklos, o taip pat Sfinkso žvilgsnio kryptis atitinka šią liniją (beveik tiksliai į rytus). Daugelyje šventyklų yra mažytė skylutė tam tikroje sienos vietoje, tokia pati skylutė kitoje sienoje, po to dar kitoje, ir taip toliau iki tam tikro tamsaus vidinio kambario. Šiame kambaryje įprastai būna kažkas panašaus į kubą arba auksinio pjūvio proporcijos granitinį stačiakampį, kuris patalpintas tiesiog centre ir turi nedidelę žymę. Heliakinio Sirijaus patekėjimo metu rubiniškai raudona šviesa kelias sekundes krinta ant altoriaus, ir tai reiškia naujų metų pradžią ir pirmą dieną pagal Sirijaus arba Sočio (Sotis - senovinis Sirijaus pavadinimas) kalendorių.

Mūsų Saulės sistema juda kosmose ištęsta spirale. Tokia spiralė negali atsirasti, jeigu tik gravitaciškai mes nesame susiję su kitu dideliu kūnu - tokiu, kaip kita saulės sistema arba dar kažkas didesnio. Tyrimai atskleidė, kad mes esame susiję su Sirijaus žvaigždžių sistema - su Sirijumi A ir Sirijumi B. Mes kosmose judame kartu, sukdamiesi spirale aplink bendrą centrą. Mūsų likimas ir Sirijaus likimas yra susiję sakraliu būdu. Mes - vieninga sistema!

Be mūsų Saulės sistemos toks pat spiralinis judėjimas vienas kito atžvilgiu stebimas ir tarp Sirijaus A bei Sirijaus B. Remiantis tyrimais, šis spiralinis dviejų Sirijaus žvaigždžių judėjimas primena DNR molekulės geometrines charakteristikas.

Beje, tokia pat yra ir sistema Žemė-Mėnulis: Žemė ir Mėnulis sukasi vienas apie kitą ir tarp jų yra trečia dedamoji maždaug 1/3 atstumu tarp Žemės ir Mėnulio, ir tai yra centrinis taškas. Žemė ir Mėnulis sukasi aplink šį tašką spirale taip pat, kaip kad jie juda aplink Saulę.

Šių žinių aš pasisėmiau iš Drunvalo Melchisedeko knygos „Senovinė „Gyvybės Gėlelės“ paslaptis“.

-----------------------------------------

Kai aš būdavau su anūkėle, aš jai prieš miegą įprastai pasakodavau dvi pasakas: pasaką apie ropę ir pasaką apie Lapę bei Zuikį. Mane kažkaip nustebino, kodėl ji visada jų klauso labai dėmesingai. Aš pagalvojau, ar nėra jose [pasakose] ypatingos prasmės, kurios aš nepastebiu, o vaikas, vis dar susijęs su kosmosu, supranta kažką daugiau. Juk Rusijoje pasakas kurdavo išminčiai. Ir štai ką aš supratau.

Mūsų Žemė priartėjo prie kažkokios ribos, lyg būtų subrendusi ropė, ir ją reikia kaip tą ropę ištraukti. Ir tam yra reikalingos dvasinės pastangos visų: ir senelio, ir močiutės, ir anūkėlės, ir Šuniuko, ir Katytės, ir netgi Pelytė turi lemiamą reikšmę (Tėvai matyt yra pasinėrę į materialumą). Gali būti, kad ritualas, kurį kiekvienas iš mūsų atlieka 23-ią dieną, taip pat gali suvaidinti lemiamą vaidmenį Žemės istorijoje.

O kas yra pasakoje apie Lapę ir Zuikį?

Įvairiuose šaltiniuose minima, kad kažkada į Žemę pateko virusas, kuris kankina žmones, arba, kad Žemėje neteisėtai (pagal Kosminius įstatymus) įsikūnijo nedraugiškos žemiečiams evoliucijos. Jie gali būti Lapės prototipu, kuri išgujo Zuikį iš jo namų. Meška nepadėjo Zuikiui. Meška - tai grubios fizinės jėgos įsikūnijimas. Nepadėjo Zuikiui ir Vilkas - piktas mėsaėdis. O Gaidys ateina su dalgiu. Dalgis primena apie mirtį, t.y. Gaidys - tai išminčius, prisimenantis apie Mirtį. Jis tris kartus liepa Lapei išsinešdinti. Iš pradžių Lapė neskuba, ji tikrina, gal kartais Gaidžiui atsibos laukti ir jis nueis. Bet Gaidys atkaklus, ir po trečio karto Lapė pabėga. O Zuikis toliau gyveno su Gaidžiu, kuris gyvenime gieda tris kartus, primena, kad jis dar saugo Zuikį. Ir, kiek aš pamenu, dalgį Gaidys pastatė trobos kampe.

Yra toks šmaikštus posakis: gaidys gieda rytais, galvoja, kad jeigu jis nesugiedos, tai Saulė nepatekės. Aš manau, kad Gaidys mąsto taip: jeigu kada nors Saulė ryte nepatekės (o taip vieną kartą yra pasakęs Valdovas Sen Žermenas), tai čia nebus jo kaltės, nes jis savo pareigą kruopščiai atliko. Todėl aš stengiuosi skaityti maldas, liepimus ir rožinius, kad atlikčiau savo pareigą.

Valentina Leonidovna Krivopusk (73 metai) (*Valentina Leonidovna skaitė „Sirijaus“ naujienlaiškius nuo pat pirmojo, kuris išvydo dienos šviesą 2002.11.04 d. Valentina Leonidovna įvykdė perėjimą 2010 m. birželio 27 d.)

Almata, Kazachstanas; 2010.05.16 d.

Šis tekstas atspausdintas 2010 m. liepos mėn. „Sirijus“ naujienlaiškyje Nr.7 (915)

Teksto originalas (rusų kalba) yra čia: https://r.sirius-ru.net/2010/2010-07-07.htm


< Ankstesnis   Kitas >