Caro šeimos nužudymo metinėms
Dievas myli Rusiją. O mes?
Kad atsakytume į šį klausimą, užduotą straipsnio pavadinime, pažvelkime į situaciją plačiau, nei priimta visuomenėje, o būtent: iš Dieviškojo Įstatymo požiūrio taško.
Dievas turi savų planų Rusijai
Kaip sužinoti Dievo planus? Dievas juos paskelbia per savo pranašus. Ir jeigu skirtingų šalių, skirtingų tautybių bei išpažįstamo tikėjimo pranašai skirtingu metu kalba apie vieną ir tą patį, mes negalime jais netikėti.
Dievas myli Rusiją. Apie tai, kad Dievas parengė Rusijai ypatingą dvasinę misiją, yra pranešę vienuoliai atsiskyrėliai ir šventikai. Vienuolis pranašas Abelis kalbėjo: „Didinga bus po to Rusija, nusimetusi bedievystės jungą. Didis likimas skirtas jai. Dėl to ir nukentės ji, kad apsivalytų i įžiebtų šviesą...“.
„Dvasinį sprogimą“ ir atgimimą Rusijai pranašavo Feofan Poltavskij, Serafim Vyrickij, Lavrentij Černigovskij, Ioan Kronštadskij.
Šventosios Dievo Gimdytojos žodžius apie Rusijos svarbą pasauliui perduodavo vaikai: paprasti piemenėliai iš Fatimos, vietovės Portugalijoje. Per kitus vaikus iš kaimo Medžiugorjė, kuris yra Bosnijoje, Motina Marija pasakė: „Rusija taps šalimi, kurioje Dievo šlovė bus didžiausia“.
Daugelis užsienio pranašų tvirtino, kad iš Rusijos ateis „didžiausia pasaulio viltis“. Jų tarpe ir amerikiečių pranašautojai: Edgar Keisi bei Džin Dikson, rašytojas Denion Brinkli, įžymi bulgarų pranašautoja Vanga, žymūs indų dvasiniai mokytojai: Babadži ir Baba Virsa Singh.
Apie aukštą Rusijos misiją kalbėjo pranašai Rerichai, tapę tarpininkais tarp Didžių Mokytojų ir žmonių.
Taigi, Rusija turi tapti vieta Žemės rutulyje, iš kurios pradės plisti naujas mąstymas, nauja ideologija. Ir šis faktas nekalba apie žmonių, gyvenančių Rusijoje, išskirtinumą. Dvasinė Rusijos misija - tai papildoma didžiulė atsakomybė šios šalies gyventojams.
Ir norime mes to ar nenorime, bet Dievo planas Rusijai turi būti įvykdytas.
Kas įvykdys Dievo planą?
Žinoma, Žemėje planus įgyvendina žmonės, kaip sakoma: - Dievas kuria „žmogaus rankomis ir kojomis“. Ir šitie žmonės turi pasižymėti tam tikromis savybėmis.
Matyt, Rusijos misija buvo ruošiama ne vieną šimtmetį. Į Rusiją Dievas siunčia didžius šventuosius, pavyzdžiui, XIV a. Sergijų Radonežietį, XVIII-XIX a. Serafimą Sarovietį.
XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje buvo atliktas dar vienas milžiniškas bandymas, kad būtų įvykdytas Dieviškasis Planas - per Imperatorių Nikolajų II-ąjį ir Jo šeimos narius. Po tėvo, kuris padėjo pamatus daugeliui naudingų permainų, šaliai turėjo vadovauti carevičius Aleksejus. Ir jo išmintingas valdymas būtų leidęs šaliai pradėti vykdyti pagrindinę savo misiją: nurodyti kitą civilizacijos vystymosi kelią - dvasinį kelią.
Bet Rusijos liaudis nebuvo pasiruošusi. Vieni norėjo patys valdyti ypatingai turtingą šalį, kiti norėjo nebaudžiamos laisvės, treti siekė gauti sau naudos, įtraukdami Rusiją į karą. Kiekvienas siekė savo smulkių savanaudiškų interesų.
Dvi jėgos susirėmė kovoje dėl Rusijos ateities, ir tai išties buvo mūšis tarp Šviesos ir tamsos. Neatsilaikė Rusija. Ir šviesus kelias šaliai buvo atidėtas. Rusija griuvo į netikėjimo prarają ilgiems 100-ui metų.
Bet kokios jėgos veikia per žmones. Pagrindinis priešas - neišmanymas. Neišmanantis žmogus tampa aklu įrankiu tamsos jėgų rankose. Todėl ir įvyko 1917 metų revoliucija bei vėliau sekusi Caro šeimos žmogžudystė. Tai buvo beprasmiškas maištas prieš egzistuojančią valdžią, maištas prieš Dievą!
Visa šalis dalyvavo tame maište. Visiškai nebūtina laikyti rankose ginklą. Minties galia, žodžio galia taip pat gali skatinti prievartą ir žudymus. Ir ne mažiau baisus yra žmonių neveiklumas - kai iš jų laukiama pagalbos; abejingumas ir nesidomėjimas, kai reikia duoti įvertinimą įvykiui, pasirinkti ir stoti į kažkurią pusę.
Apie bedievystės karmą
Caras - pateptasis, Dievo paskirtas asmuo Žemėje. Nužudę Caro šeimą, Dievo pasiuntinius, žmonės, kurie tada gyveno Rusijos Imperijoje, ir pati Rusija, sukūrė bedieviškumo karmą.
Negatyvi karma - tai neteisingai panaudota Dieviškoji energija, kuri sugrįžta tarsi bumerangas ir apgaubia, neduodama vystytis, neleisdama pamatyti Dieviškosios šalies ateities vizijos.
Dvasinė krizė, kurioje šiandien yra šalis, yra bedievystės karmos pasekmė, kurią sukūrė žmonės daugiau nei prieš 100 metų.
O prie ko čia mes?
Iškyla klausimas: - Kaip šie įvykiai yra susiję su dabartimi ir kokią reikšmę jie turi mums, gyvenantiems dabar?
Atsakymas paprastas: - Karma sugrįžta neišvengiamai. „Ką pasėsi, tą ir pjausi“.
Mes esame palikuonys tų, kas sukūrė bedieviškumo karmą, nužudydami Caro šeimą. Vaikai prisiima sau tėvų karminę naštą. Karma visada nugula ant sekančių kartų.
Kuo mums tai gresia?
Kadangi pamoka nebuvo įsisavinta - per 100 metų Rusijos liaudis, deja, taip ir nesugebėjo suvokti klaidų ir atgailauti, dabar pradėjo suktis antras karmos ratas.
Žinoma, įvykiai kartojasi šiek tiek kitokiu būdu, bet jų esmė yra ta pati.
Mes galime nutiesti istorines paraleles. Rusijos - Japonijos 1904-1905 metų karas įvyko prieš valdžios nuvertimą, kruviną 1917 metų revoliuciją, pilietinį karą, badą, represijas. TSRS - Suomijos 1939-1940 metų karas įvyko prieš Didįjį Tėvynės karą, liaudies kančias ir badą. Nuo 2022 metų vyksta Speciali karinė operacija Ukrainos ir Rusijos teritorijose. Kas bus priešaky? Valdžios nuvertimas? Šliaužianti revoliucija „grobk tai kas buvo prisigrobta“? Pilietinis karas? Intervencija (žemame starte stovi NATO kariniai daliniai, pasiruošę įeiti į Rusiją. Kinija būtų irgi nieko prieš)? Kas dar: badas? Represijos, kurios jau vyksta?
Mes esame atsipalaidavę ir beveik nejaučiame kybančios grėsmės, kol ji nepalies mūsų tiesiogiai. Bet mes galime užkirsti kelią šiam šiurpinančiam scenarijui, sustabdyti!
Karma turi būti atidirbta - tai gyvenimo Įstatymas. Ir kažka reikia pradėti šį apsivalymo, išsilaisvinimo nuo klampios bedievystės karmos - paties sunkiausio pobūdžio karmos, procesą.
Kaip atidirbti karmą?
Visų pirma - atgaila.
Visų antra - gerais darbais ir maldomis.
Apie atgailą
Atgaila - tai klaidų suvokimas ir atgailavimas už neteisingus savo, artimų žmonių ir protėvių pasirinkimus.
Jeigu nėra atgailos, tada šalis vėl ir vėl eina tuo pačiu kruvinu kančios keliu, ką mes ir stebime jau daugiau nei 100 metų.
Nacionalinis katarsis - apsivalymas per kančias - niekaip negali pasibaigti. Mes vėl ir vėl panyrame į kančių gelmes.
Reikia, kad kiekvienas panorėtų sustabdyti šią neveiklumo ir kančių juostą. Nuo kiekvieno, kas gyvena Rusijoje, priklauso, ar mes pereisime į kitą mūsų vystymosi etapą, prie praeities klaidų suvokimo ir pripažinimo, prie atgailos.
Suprantama, kad visa nacija nesugebės vienu metu įvykdyti atgailą. Tačiau pakanka, kad šis suvokimas įvyktų geriausių Rusijos sūnų ir dukrų protuose bei širdyse, nors 1% gyventojų.
Nuo ko pradėti atgailos procesą?
Nuo suvokimo to fakto, kad mūsų problemos visada yra sukurtos mūsų neteisingų pasirinkimų ir poelgių praeityje. Tai liečia ir žmones, ir bendrai visą šalį. Niekas nekaltas dėl to kas vyksta, išskyrus mus pačius.
Labai svarbu duoti sąmonėje įvertinimą visam tam kas kažkada buvo padaryta: teisinga tai buvo ar neteisinga, gerai ar blogai, gėris ar blogis. Caro šeimos, nekaltų vaikų nužudymas reikalauja iš mūsų tokio įvertinimo.
Mums reikia pripažinti, kad Caro šeimos nužudymas - sunki nuodėmė, sukėlusi žiaurią karmą ir pažeidusi Dievo planą Rusijai.
Ir po pripažinimo - atgailauti savo širdyje ir priimti sprendimą niekada daugiau neleisti, kad įvyktų kažkas panašaus.
Tik po šito karmos gniaužtai pradės atsileidinėti, juk atgaila ir nuoširdus gailestis dėl to kas padaryta, palengvina karminę naštą 50-čia procentų. Tai Dieviškasis Įstatymas.
O ką daryti roliau?
Ką gi daryti su likusiais 50-čia procentų karmos? Čia reikia labai pasistengti.
Likusią pusę mes galime ištirpinti konkrečiais kuriamaisiais veiksmais ir kasdienėmis maldomis.
Čia kiekvienas renkasi tai kas jam yra artimiau, ką jis moka ir gali.
Aplinkui pilna darbų visose gyvenimo srityse, ir visų pirma - švietimo srityje bei dirbant su vaikais. Jūs galite atnešti tokią pat naudą ten kur gyvenate ir dirbate. Tiesiog apsidairykite aplinkui ir suteikite pagalbą tam kam jos reikia. Tegu kiekvienas daro kažką gero savo vietoje! Ir tegu geraširdiška mintis, žodis ir poelgis taps mūsų gyvenimo būdu!
Tik taip, pradėjus nuo praeities klaidų suvokimo, perėjus per atgailą ir nusiteikus kuriamajai veiklai, mes galime padaryti vieni kitus laimingesniais ir išreikšti savo meilę Rusijai.
Marija Sadovnik, rašytoja
| < Ankstesnis | Kitas > |
|---|
