Citatos iš J.P. Blavatskajos darbų ir J.I. Rerich laiško

Citatos iš J.P. Blavatskajos darbų ir J.I. Rerich laiško

„Sirijaus“ skaitytojai atsiuntė citatas iš J.P. Blavatskajos darbų ir J.I. Rerich laiško, kurios patvirtina informaciją, išdėstytą T.N. Mikušinos straipsnyje „Kaip greitai mums gresia globalus kataklizmas“ (1-a dalis), (2-a dalis), (3-ia dalis).

Planetos likimas - žmogaus rankose.
Iš J.I. Rerich laiško (1934 m. 55-as l.)

Dabar, kodėl Jūs galvojate, kad negali būti jau arti Pasaulio pabaiga arba, tiksliau, mūsų Planetos žūtis. Deja, būtent tai gresia mūsų Planetai. Būtent mūsų Planetos egzistavimo tęstinumas yra ginamas Didžiųjų Šviesos Jėgų kruvinu prakaitu. Įdėmiai perskaitykite „Rytų kriptogramose“ legendas „Auksas“ ir „Tamsa“, šios legendos duotos iš Aukšto Šaltinio (leidėjas pareikalavo vardo). „Būtent žmogaus dvasia yra ugnikalnių sprogdintoja ir suaktyvintoja. Būtent dusinanti Tamsa palieka savo buvusias ertmes ir savo kelyje išėda visus elementus, ir dujas nuveda į griovimo stichijos ertmes“.

Ir man buvo parodyta ši tamsa. Begalinis sielvartas, kurį aš tuo metu patyriau, buvo toks stiprus, kad aš beveik susirgau ir daug dienų negalėjau nusiraminti. Prisimenate, Mokyme pasakyta, kad „pats Planetos likimas yra žmonių rankose“, taip pat: „žmogus sukelia žemės drebėjimus“. Vadovaukitės tuo tiesiog pažodžiui. Nes būtent žemos žmonijos mintys ir siekiai, ne tik Žemėje, bet ir žemuosiuose Subtilaus Pasaulio sluoksniuose sukūrė tą baisią, slegiančią atmosferą aplink Žemę, kuri skatina susijungti erdvės Ugnį su požemių Ugnimi. Tik tyros ugninės dvasios sugeba praretinti šią atmosferą, būdami tarsi žaibolaidžiais. Todėl tokia pavojinga yra Ugnies epocha, kuri, atnešdama apsivalymą, kartu atneša ir baisias nelaimes, ištisų apkrėstų vietovių sunaikinimą požemine ugnimi, o taip pat ir epidemijų sustiprėjimą, kurioms atsilaikyti sugebės tik tie, kas suspės pakankamai apsivalyti savo aurą ir asimiliuoti erdvinę Ugnį. Štai kodėl taip neatidėliotinai reikia diegti gyvenime Gyvos Etikos Pagrindus ir savo sumanymų bei poelgių tyrumu transmutuoti savas energijas. Ypatingai stiprios erdvinės Ugnies bangos bus keturiasdešimtais metais. Bet ir ateinantys metai atneša daug sprogimų. Galutinio didžiojo mūsų Planetos išbandymo terminas jau arti. Grėsminga lemtis! Ir jeigu žmonija, vejama nelaimių rykščių, neapsigalvos ir nepriims dvasios vedimo, tai planetos žūtis yra neišvengiama. Laiko dar yra, bet tas laikas nėra ilgas. Arčiau pasakyti neturiu teisės. Žinoma, Šviesos Valdovai, Jokūbo Laiptai imasi visų priemonių, kad sulaikytų planetą nuo jai gresiančios baisios lemties. Tuo atveju, jeigu žmonija pasirinks žūtį, tai geriausia žmonijos dalis (ar daug tokių yra?) bus pervesta į aukščiausias planetas, o vidurinioji jos dalis persikels į planetą, panašią į mūsų Žemę, kuri Žemės sprogimo atveju elipse praskries netoli nuo mūsų planetos (dabar ši planeta dar nėra matoma), o likusioji dalis turės (kartu su Žemės Šeimininku) persikelti į Saturną. Tačiau, deja, niekas net neįsivaizduoja, kaip stipriai tai užlaikys didžiosios daugumos Žemės žmonijos evoliuciją, jeigu Planeta žus. Kiek milijonų metų praeis, kol Nauja Žemė sugebės suteikti jiems tinkamus kūnus!

Todėl reikėtų paruošti žmogaus sąmonę tam, kad jis stovi, tiksliau, pastatė save ant baisios bedugnės krašto. Rytai seniai žinojo apie grėsmingus terminus, būtent senuosiuose Raštuose buvo nurodytas Ugninių energijų priartėjimo prie Žemės laikas, kuris yra keturiasdešimtais mūsų šimtmečio metais. Įdomu pastebėti, kad Egipto hierofantai ypatingai pažymi 1936 metus, o toliau eina metai, kuriais turi spręstis Planetos likimas. Šis likimas gali išvirsti į Nuostabią Didžiosios Pusiausvyros Epochą arba pasibaigti milžinišku sprogimu. Planetos likimas žmogaus rankose. Pabrėžkite žmogaus vaidmenį užteršiant ir apvalant atmosferą, būtent žmogus yra požeminės ugnies sprogdintojas ir gesintojas.

Šaltinis: J.I. Rerick. Laiškai. 9 tomuose. 2-as tomas (1934 m.). - M.: MCR,-2013 - 600 psl.
Elektroninė versija (rusų kalba) yra čia: https://www.beautyandwisdom.ru/uchen/elrerx1_6.htm

Vaizdo įrašas:

Milžiniškas Žemės lūžis atsibudo! Mūsų laukia Katastrofiškas Smūgis
https://www.youtube.com/watch?v=1mxjFhJNgmw

Žemės drebėjimai Europoje! Prasidėjo Vokietijos, Čekijos ir Prancūzijos sukrėtimai.
https://www.youtube.com/watch?v=akKSZK26Sjk

„Slaptoji Doktrina“ apie Pagrindinių Rasių ir subrasių atėjimo terminus
bei kataklizmus, po kurių pasikeis žemynai

...amerikiečiai tik trijų šimtmečių laikotarpiu laikinai tapo „pirmaprade rase“, prieš tapdami atskira rase ir aiškiai išskirta iš visų kitų, dabar egzistuojančių rasių. Trumpiau tariant, jie yra šeštosios subrasės užuomazga ir dar po kelių metų, be abejonės, taps tos rasės pionieriais, kuri turi ateiti po dabartinės europietiškos, arba Penktosios subrasės, su visais savo naujais ypatumais. Po to, maždaug po 25,000 metų, jie pradės pasiruošimą septintajai subrasei; tol kol Šeštoji Rasė neatsiras mūsų Rato scenoje po kataklizmų, kurių pirmoji serija turi sunaikinti Europą, o vėliau ir visą arijų rasę (tokiu būtu paliečiant ir abi Amerikas), taip pat, kaip ir daugumą žemių, tiesiogiai susijusių su mūsų žemyno ribomis ir salomis. Kada tai įvyks? Kas tai žino, išskyrus didžiuosius Išminties Mokytojus, bet jie šiuo klausimu tyli kaip sniegingos viršukalnės, iškylančios virš jų. Viskas, ką mes žinome, yra tai, kad ji tyliai pradės savo egzistavimą, ir iš tikrųjų, taip tyliai, kad per daugelį tūkstantmečių jos pionieriai - savotiški vaikai, kurie išaugs į savotiškus vyrus ir moteris - bus vertinami kaip anomalijos (lusus naturael), kaip nenormalios keistenybės, fiziškai ir protiškai. Vėliau, jų vis daugėjant, jų skaičius vis augs su kiekvienu šimtmečiu, kol jie vieną gražią dieną taps dauguma. Tada dabartinis žmogaus tipas bus vertinamas kaip išskirtinis išsigimimas; iki tol, kol jie, savo ruožtu, neišmirs civilizuotose šalyse, išlikdami tik nedidelėmis grupėmis salose,- dabartinėse sniegingose viršukalnėse - kur jie merdės, vis labiau išsigims ir, galų gale, išmirs, galbūt po milijonų metų, kaip tai įvyko su actekais ir vyksta dabar su Niam-Niam bei nykštukinėmis Mullu Kurumba gentimis ant Nilgiri kalvų. Visi jie yra kažkada galingų rasių palikuonys, atminimas apie kurių egzistavimą visiškai išnyko šiuolaikinių kartų sąmonėje, lygiai taip pat, kaip ir mes išnyksime iš Šeštosios žmonijos Rasės atminties. Penktoji Rasė užsiklos ant Šeštosios daugeliui šimtų tūkstantmečių, keisdamasi kartu su ja, bet gerokai lėčiau, nei jos naujoji įpėdinė, vis tik keisdamasi savo ūgiu, fiziškai ir protiškai, lygiai taip pat, kaip Ketvirtoji Rasė užsiklojo ant mūsų Arijų Rasės, o Trečioji Rasė ant Atlantų Rasės.

Šis pasiruošimo Šeštajai didžiajai Rasei prosecas turi tęstis per visą šeštosios ir septintosios subrasių gyvavimo laikotarpį (žr. Penktosios Pagrindinės Rasės Genealoginio Medžio schemą). Tačiau paskutiniai penktojo Žemyno likučiai išnyks tik po kurio laiko nuo naujos Rasės atsiradimo pradžios; kai kita ir nauja Gyvavimo vieta, Šeštasis Žemynas, atsiras virš naujų vandenų mūsų planetos paviršiuje, kad priimtų naują atėjusįjį. Ten taip pat išsikels bei įsitvirtins visi tie, kam pavyks išvengti baisios nelaimės. Kada tai įvyks - kaip ką tik buvo pasakyta - rašytojai nėra žinoma. Tačiau kadangi Gamta neveikia staigiais šuoliais, taip pat kaip ir žmogus iš vaiko nepavirsta iškart į subrendusį žmogų, tai ir prieš galutinį kataklizmą įvyks daugybė mažų užtvindymų bei sugriovimų tiek vandeniu, tiek ir požemine vulkanine ugnimi. Galingas pulsas dažnai pulsuos širdyje tos rasės, kuri dabar yra amerikietiškoje zonoje, bet kai prasidės Šeštoji Rasė, tai faktiškai amerikiečių liks ne daugiau nei europiečių, nes tuo metu jie taps Nauja Rase ir daugeliu naujų tautų. Tačiau Penktoji Rasė neišmirs, bet pragyvens dar kurį laiką, užeidama ant naujosios Rasės per daugelį tūkstantmečių, ji, kaip ką tik mes pasakėme, keisis, bet lėčiau nei jos naujoji įpėdinė - vis tik visiškai pasikeisdama: protiškai, fiziškai ir savo ūgiu. Žmonijos ūgis vėl pradės didėti, kaip tai buvo lemūriečių ir atlantų laikais; nes kai Ketvirtosios Rasės evoliucija atvedė ją į materialumo dugną jos fiziniame vystymesi, dabartinė Rasė yra jos kylančioje kreivėje. Šeštoji Rasė greitai išsilaisvins iš savo pančių materijoje ir netgi iš kūniškumo.

Šaltinis: J.P. Blavatskaja „Slaptoji Doktrina“ (2 t.) - M.: Eksmo, Charkovas: Folio, 2013, 944 psl.

Elektroninis variantas: skaityti rusų kalba

J.P. Blavatskaja apie Žuvų Epochos pabaigą ir Vandenio Epochos pradžią

Teosofai - bent jau tie iš jų, kuriems yra suprantama slapta Visatos Avatarų, Mesijų, Sosiošų ir Kristų atėjimo laukimo prasmė, - žino, kad tai nebus pasaulio pabaiga, bet bus „amžiaus pabaiga“, t.y. ciklo pabaiga, kuris jau iš tikrųjų yra nebe už kalnų^[7].

Išnaša [7]: Šiam šimtmečiui pasibaigus, priartėja prie savo pabaigos iš karto keli svarbūs ciklai. Visų pirma, pasibaigia 5000 metų Kali jugos cikle; be to, žydų samariečių mesianistinis ciklas (o taip pat žydų kabalistų), susijęs su Žuvų ženklu (Ichtis, arba „Žuvis-žmogus“ Dag). Tai paskutinis ciklas - istoriškai palyginus trumpas, bet giliai okultinis, besitęsiantis apie 2155 Saulės metus; tačiau tikrąją jo reikšmę galima suprasti tik suskaičiavus jį mėnulio mėnesiais. Jis prasidėjo 2410-ais ir 255-ais metais prieš mūsų erą, kai lygiadienio taškas atitinkamai įėjo į Avino ir Žuvų žvaigždynus. kai po kelių metų ji įeis į Vandenio žvaigždyną, psichologai turės nepalyginamai daugiau darbo nei dabar, nes žmonijos charakteris reikšmingai pasikeis.

Pirmą kartą straipsnis buvo atspausdintas žurnale „Liuciferis“, 1887 m. lapkričio ir gruodžio numeriuose, taip pat 1888 m. vasario numeryje.

Šaltinis: J.P. Blavatskaja. Ezoterinis Evangelijų pobūdis / rinkinys: J.P. Blavatskaja, Ramačaraka, A. Bezant. Mistinis Kristus. - M.: dvasinės literatūros leidykla „Sfera“, 2000 m. - 600 psl.

Elektroninis variantas: skaityti rusų kalba (vertė J.A. Chatuncev)

Skaitytojo pastaba:
Jeigu Žuvų Epochos pradžia laikome 255 m prieš mūsų erą, tai pridėjus 2160 metų, kai lygiadienio taškas pereina per vieną Zodiako ženklą, išeis, kad Vandenio Epocha prasidėjo 1905 metais.

Sideraliniai metai. T.N. Mikušina. Paskaita. 1-a dalis

Kokiame Sideralinių metų taške mes dabar esame. T.N. Mikušina. Paskaita. 2-a dalis